*In Love With You*

2.35

Stovėjau sustingusi ir žvelgiau į jo ledines akis, kuriose buvo galima įžvelgti klastą. Max buvo visai nepasikeitęs. Stovėjo prieš mane visiškai pasitikintis savimi, o veidą puošė maža šypsenėlė, kuri nieko gero nereiškė. Kaip visada tvarkingai apsirengęs, o plaukai suguldyti ir sutepti žele. Iš šono jis gali atrodyti kaip paprastas vaikinas stovintis Alex virtuvėje tačiau jį pažinę žmonės bėgtų nuo jo kuo toliau. Tą patį norėčiau ir aš padaryti tačiau negalėjau, kadangi kūną kaustė nematomas šaltis,o gal tiksliau jį skleidė vaikinas, vos pažvelgdamas man į akis. Jis pradėjęs artėti kėlė man vis didesnę baimę, tačiau išeities iš čia pasprukti nebuvo.  Vaikinui priėjus prie manęs jis staiga atsitūpė ir pradėjo rinkti šukes. Stebėjau jį nesuprantamu žvilgsniu. Juk jis ką tik žvelgė į mane pavojaus pilnu žvilgniu,o dabar jis paprasčiausiai padeda sutvarkyti netvarką, kurią, beje, padariau dėl jo kaltės. Max atsistojęs išmetė šukes į šiukšledėžę ir pasisuko į mano pusę

- Argi taip sutinkami seni pažįstami Helena?,- su maža šypsenėle veide tarė ir pasirėmė į šalia manęs esančią spintelę. Dėl jo artumo dėjau žingsnį atgal tačiau tuoj pat atsimušiau į už savęs stovinčią spintelę. Persigandusi atsisukau į jį. Jis pamatęs mano veidą nusijuokė, nuo ko aš šiek tiek suraukiau antakius - tu manęs vis dar bijai?,- pakeldamas antakį paklausė. Sukaupusi užstrigusį gumulą sunkiai nurijau ir stengiausi nepasirodyti jo akyse bailė

- Ne, aš tavęs visai nebijau,- iš visos drąsos likučių tariau. Mano balsas neskambėjo taip blogai kaip tikėjausi, priešingai jis buvo tvirtas - ko tau čia reikia?,- prisimerkusi paklausiau ir jaučiau kaip kūne iš lėto dingsta ta kaustanti baimė, kuri atsiranda vos pažvelgus tiesiai jam į akis

- Aš atvažiavau dėl vestuvių, juk aš Alex dėdė,- tarė taip lyg tai būtų akivaizdus dalykas. Susiraukiau dėl jo pasakytų žodžių. Juk Alex negalėjo jo pakviesti po to, ką jis man padarė. O dar 'geresnis' dalykas tai, jog Hero jo ieško po visą miestą, kol jis ramiausiai stovi prieš mane

- Kodėl ji tave iš viso pakvietė?,- su neapykanta paklausiau. Jis užvertė galvą ir pavartė akis

- Aš turiu teisę būti jos vestuvėse, na dėl to reikėjo šiek tiek pasistengti, bet vis tiek gavau kvietimą,- keistai taręs pavartė popierėlį rankose. Kaip suprantu tai turėtų būti jo kvietimas

- Ką jai pasakei, jog jo tave taip paprastai pakvietė?,- tai buvo svarbiausias klausimas, kuris sukosi mano galvoje. Taip ir galvojau, jog jis prikišo prie to nagus

- Pasakiau, o gal tiksliau apsimečiau, jog labai gailiuosi ir kad man buvo suleista narkotikų dėl kurių taip pasielgiau. Deja Semas tuo nepatikėjo, gudrus šunsnukis,- kraupiai nusijuokęs tarė - tačiau bent jau pavyko įtikinti brangią dukterėčią,- jam baigus pasakoti žvelgiau į jį su pasišlykštėjimu. Kaip jis galėjo taip apmulkinti Alex? Net nepajaučiau kaip priartėjau prie jo ir trenkiau antausį. Nuo mano judesio jo galva pasisuko į šoną, o veide dingo ta erzinanti šypsena. Vos atsisukęs jis sugriebė mano ranką ir prisitraukė prie savęs - geriau su manim nežaisk Helena, nes tuomet aš tau parodysiu ką sugebu,- pavojingai taręs atleido mano rankas ir atsitraukė. Kaip tik tuo metu į kambarį įėjo Alex

- O sveikas Max, kodėl nepasakei, jog atvažiuosi?,- su šypsena mergina tarė ir priėjusi jį apkabino. Vos jiems apsikabinus Max pažvelgė į mane pergališku žvilgniu lyg įrodydamas savo tiesą. Nuleidusi rankas stebėjau visą šį spektaklį ir negalėjau nieko padaryti. Juk tai tikra neteisybė! Jis ne žmogus, o žudikas, kuris būtų mane nužudęs, jei ne tėčio pasiaukojimas. Suspaudžiau rankas į kumščius, lyg norėdama juos paleisti į darbą

- Ką jau sakyti. Aš tik trumpam užsukau, kadangi pakeliui važiavau,- maloniai tarė, nei visiškai priešingai kalbėjęs man prieš kelias minutes. Atrodo žandikaulis nukrito dėl jo pasakymo. Jis nevertas Alex malonės, vargšė mergina net nenutuokia, koks jis iš tiesų yra dviveidis ir akiplėša

- Nagi eime padarysiu kavos, mes kaip tik su Helena ruošiamės vestuvėms. Galėtum ir tu prisijungti,- draugiškai tarusi paėmė jo ranką. Jis papurtė galvą ir ją ištraukė

- Šį kartą negaliu, turiu daug darbo,- tai taręs jis žvilgtelėjo į mane ir klastingai šyptelėjo nuo ko mane nukrėtė šaltis ir kartu bloga nuojauta

- Gaila, tuomet susitiksime rytoj vestuvėse,- pakylėtai tarusi suplojo rankomis - palauk turiu tau kai ką paduoti,- ji kažką prisiminusi greitai apsisuko ir nuėjo į kambarį. Vos jai dingus atsisukau į Max, kurio veide žaidė maža šypsenėlė

- Kokią klastą rengi?,- sušnypščiau tirdama jį žvilgniu

- Kai ateis laikas pamatysi, o dabar tegul tai lieka paslaptimi,- su  užuominomis tarė ir mirktelėjo - beto kaip mergaitė?,- galvos mostu parodė į pilvą. Net nepajaučiau kaip uždėjau ranką ant jo lyg gindama nuo pavojaus

- Tai ne tavo reikalas,- piktai tariau ir kartu į kambarį įėjo Alex nešdama kaklaraištį

- Norėjau, jog visų pabrolių kaklaraiščiai būtų vienodi, tad išrinkau mėlyną spalvą,- Alex didžiuodamasi savimi tarė ir padavė jį Max. Jis pabrolys?! Nušaukit mane kažkas. Iš nuostabos net paėjau kelis žingsnius atgal pasiremdama į spintelę

- Helena ar tau viskas gerai?,- iš minčių mane ištraukė Alex balsas. Žvilgtelėjusi į jos pusę pamačiau merginos susirūpinusį veidą ir Max mažą šypsnį

- Taip, gerai,- patikindama įsipyliau į stiklinę vandens ir jį išgėriau

- Palydėsiu Max, o tu niekur neik,- jis parodė pirštu į mane tačiau tuoj pat į mūsų pokalbį įsiterpė vaikinas

- Nereikia Alex, žinau kur durys,- apkabindamas tarė. Atsitraukęs nuo jos jis be mano leidimo apkabino mane ir giliai įkvėpė oro - kaip aš laukiu to momento, kai mes ir vėl būsim kartu,- pervesdamas pirštais per liemenį tarė. Išplėtusi akis stebėjau jį. Jis atsitraukęs pažvelgė man į akis ir dar kartą nusišypsojo

- Lik sveika Helena, susitiksim rytoj,- keistai taręs išėjo iš kambario. Stovėjau bandydama įsisavinti jo žodžių prasmę, kurie buvo labai painūs. Alex spragtelėjus pirštais atsisukau į ją

- Na, o dabar galėsim prieiti prie suknelių,- įsikibusi man į parankę tarė ir nusivedė į kambarį. Kol Alex vartė vieną po kito žurnalo aš bandžiau suvirškinti įvykius, nutikusius virtuvėje. Viena tikrai žinojau - jis ruošiasi mus pulti, tik nežinia kaip. Buvau tikra, jog tai įvyks rytoj tačiau kaip net neįsivaizdavau, juk jis nesukels sumaišties vidurį vestuvių. Merginai bakstelėjus pirštu į mane pažvelgiau į ją

- Tu visa išsiblaškius, ar kas negerai?,- neramiai tarė. Aš papurčiau galvą ir paėmiau vieną iš žurnalų

- Ne tiesiog galvoju apie tavo vestuves,- lengvai šyptelėjus tariau. Iš tiesų tai buvo pusė tiesos, tiesiog aš galvojau ne apie sukneles ar batelius, o apie Max ir jo planą. Praleidę dar kelias valandas pagaliau išrinkome sukneles ir kitus aksesuarus. Kai užvertėme paskutinį žurnalą išgirdau durų trinktelėjimą ir Semo su Hero balsus. Na ką laukia ilgas pokalbis su Hero, dėl Max netikėto atsiradimo.