*In Love With You*

2.10

Man vis tebestebint jį, tėtis priartėjo prie mamos kapo ir pakėlęs skėtį pamatė mane. Tikriausiai atrodžiau labai keistai kadangi buvau visa permirkus, o ir tušas turėtų būti nubėgęs. Greitai pasivaliau skruostus ir norėjau eiti tačiau buvau sustabdyta tėčio gergždančio balso

- Pažinojai ją?,- tyliai paklausė. Jo balsas buvo toks pažeidžiamas ir tylus. Jame nebuvo likę to entuziazmo. Veide nebešvytėjo palaikanti šypsena, dabar jis buvo lyg gyvas numirėlis. Linktelėjusi galva pasisukau į jo pusę. Kaip norėčiau dabar pulti jam į glėbį ir pasakyti " tai aš tėti, viskas bus gerai, mes ištversim tai" tačiau negalėjau. Buvau pernelyg didelė savanaudė, jog prisipažinčiau savo vieninteliam šeimos nariui, kuris visada mane palaikydavo. Nors su tėčiu nebuvau tokia artima kaip su mama tačiau tai nepakeičia mano jausmų

- Taip pažinojau, aš buvau Helenos draugė,- pamelavau. Jis linktelėjo galva ir palenkė skėtį į mano pusę, jog dar labiau nepermirkčiau tačiau man tai nerūpėjo. Galėjau stovėti čia, kad ir per visą naktį ir praleisti tą laiką su mama, ko nepadariau prieš jai mirštant. Pabuvę dar kelias minutes persižegnojom ir netardami nė žodžio išėjome iš kapinių. Ties aikštele išsiskyrėm ir jis pasuko visai į kitą pusę. Stebėjau jį nueinant iki tol kol jo siluetas dingo iš akių. Apsisukusi lėtai nuėjau iki mašinos ir įsėdau į ją. Pasakiusi vairuotojui važiuoti namo jis tą ir padarė. Visą kelią buvau įlindusi į savo mintis ir nepastebėjau kaip pasiekėme namus. Tik sustojus mašinai supratau, jog jau metas išlipti. Įžengus į namus nusičiaudėjau. "O ne, prašau pasakykit, jog aš nesusirgsiu" užvertusi akis pagalvojau tačiau mano mintys nebuvo išklausytos, nes nusičiaudėjau dar kartą. Kaip tik tuo metu nuo laiptų nusileido Hero. Pamatęs mane jis susiraukė tačiau greitai priėjo

- Ką tu veikei, jog grįžai visa šlapia?,- pažvelgdamas į mane paklausė. Nelaukęs atsakymo paėmė mano ranką ir nusitempė į svetainę. Radęs dekutį jį uždėjo ant mano pečių taip apgaubdamas šiluma. Vienu momentu jo akyse pastebėjau rūpestį ir jaudinimąsi. Jis pridėjo savo ranką prie mano kaktos ir jo antakiai tapo suraukti - tikriausiai turi temperatūros, eik į kambarį, o aš tuojau atnešiu arbatos,- apsisukusi nupėdinau į antrą aukštą. Kai siekiau savo durų rankenos išgirdau iš Megės kambario sklindantį juoką. Iš ko ji juokiasi, juk Hero pirmame aukšte. Suraukusi antakius priėjau prie jos durų ir pažvelgiau per tarpelį. Megė buvo prisidėjusi telefoną prie ausies ir su kažkuo kalbėjosi. Kai norėjau eiti jos žodžiai mane sustabdė

- Nesijaudink jau nedaug trūksta ir aš jį apsuksiu aplink pirštą, man tiesiog reikia jo seifo kodo, o tuomet aš dingsiu iš čia,- ji nusijuokė. Tai reiškiasi, jog Ana buvo teisi sakydama, kad ši blaurybė įtartina. Reikia kažkaip tai pasakyti Hero tačiau jis manim nepatikės, jo pasitikėjimas Mege daug didesnis už manąjį. Apsisukusi pasišalinau iš koridoriaus ir nuėjau į savo kambarį. Ką man daryti, jog Hero patikėtų manim? Mano mintis nutraukė čiaudulys ir dar prisidėjusi sloga. Po kelių minučių į kambarį įžengė Hero su žolelių arbata ir vaistais. Nuvijęs mane į lovą jis patikrino mano temperatūrą ir padavė vaistus. Juos išgėrusi pabaigiau arbatą ir po kelių minučių užsnūdau. Dar prieš pilnai užmiegant jaučiau kaip Hero pridėjo savo delną prie mano skruosto ir švelniai paglostė.

Pabudau kai išgirdau kažką krebždant. Pramerkusi akis pastebėjau siluetą. Pilnai įžiūrėti kas ten negalėjau kadangi jau buvo sutemę. Tas žmogus rausėsi mano spintoje. Įjungus stalinę lempą pastebėjau spieglę. Susiraukusi atsistojau. Nors dar ir nesijaučiau labai gerai tačiau neleisiu niekam kuistis po mano rūbus

- Ką čia veiki?,- prikimus piktai tariau

- O kažkas susirgo,- pavaidino nuliūdusę ir tuomet nusijuokė - atėjau pasiskolinti rūbų,- paprastai tarė ir norėjo paimti mano bliuskutę tačiau greitai priėjau ir išplėšus ją iš rankų, o tuomet užlaužiau rankas

- Tokios kaip tu man nestos skersai kelio,- piktai tariau labiau paspausdama rankas nuo ko ji sucypė. Kai norėjo pradėti šaukti apsukau ją ir prispaudusi prie sienos uždėjau savo rankas jai ant gerklės. Ji pradėjo spardytis ir draskyti savo rankomis mane kai pritrūko oro. Dar šiek tiek paspaudus palaikiau ir galiausiai paleidau ją. Megė iš karto nukrito ant žemės ir gaudė orą lyg žuvis išmesta į krantą, kol aš į tą laiką stebėjau ją - Aš tave įspėjau, o dabar dink iš mano kambario ir kad daugiau tavęs čia nematyčiau,- grasinančiai tariau. Ji nieko nedelsiant greitai atsistojo ir išbėgo iš mano kambario. Štai kaip reikia valdyt tokias kaip ji. Susirinkusi savo rūbus nuo žemės uždėjau atgal į spintą ir nusileidau į pirmą aukštą. Kad ir kaip keista Anos nebuvo virtuvėje. Apėjusi visus namus radau ją terasoje sėdinčią su arbatos puodeliu rankoje ir žiūrinčią į tolį. Pasiėmusi kelis dekučius nuėjau pas ją ir vieną padaviau nuo ko ji dėkingai nusišypsojo. Išgirdusi mašiną įsukant į kiemą suklusau. Tikriausiai Hero grįžo. Pasukusi galvą per langą pamačiau jį įeinant su didele rožių puokšte. Nusišypsojau nuo to vaizdo tačiau greitai šypsena dingo, kai pasirodė Megė ir jis jai padavė gėles. Kad ir kaip stengiausi įsikalti į galvą, jog man tai nerūpi, deja, tai buvo ne tiesa. Man velniškai skaudėjo širdį žiūrint į jį su kita mergina, o ypač su ta bjaurybe, kuri nori pavogti jo pinigus. Pasisukusi į Aną sutikau jos užjaučiančią šypseną. Ji ištiesė rankas ir aš puoliau jai į glėbį. Ji man lyg antra motina, kurios jau nebeturiu. Man būnant jos glėbį išgirdau Megės juoką ir tai kaip jis tolsta. Tikriausiai eina pratęsti savo linksmybes kambaryje. Užsimerkiau apie tai pagalvojus. O aš maniau, jog baigiu Hero palenkti į savo pusę, rodos klydau. Svarbiausiai nepasiduoti tai raganai, tikriausiai jau kažkiek pasimokė po mano prismaugimo, o jei ne tada reikės dar šiek tiek pagąsdinti.