*In Love With You*

2.37

Tai buvo tikrai didelė staigmena išvysti seniai matytą Aną tačiau kas per mergaitė stovėjo šalia aš nežinojau. Ji turėtų būti kažkur šešių metų. Mergaitė turėjo šviesius garbanotus plaukus, kurie buvo surišti į dvi arklio uodegėles, o akys ryškiai žalios visai kaip ir mano. Ji nedrąsiai pažvelgė į mane ir labiau prigludo prie Anos, kuri į ją žiūrėjo su meile ir nuoširdumu. Matėsi, jog mergaitė labai jaudinosi būdama šalia manęs. Kai galiausiai pabudau iš savo minčių pažvelgiau į moterį ir savo svarbiausią patarėją

- Kokie vėjai atpūtė į mūsų namus?,- šyptelėjusi Anai paklausiau

- Pietiniai,- nusijuokusi sukikeno kartu prajuokindama ir mane. Štai kaip mes visada bendrauja, kartais net pasijuntu taip lyg ji būtų mano draugė. Įleidusi jas į namus mergaitė susižavėjusi apsidairė aplink koridorių ir pamačiusi kambaryje pakabintą didelį paveikslą nubėgo prie jo

- Mūsų mažoji dailininkė. Jau nuo ketverių metų ji pradėjo piešti ir stebėti kiekvieną paveikslą. Jos tėtis labai ja didžiuojasi,- priėjusi prie manęs, žvelgdama į mergaitė tarė. Mintyse iš karto nukrypau link savo mergaitės ir pasvajojau apie tą laiką kai ji pradės vaikščioti ir kalbėti. Praėjo dar tik trys savaitės kaip aš nėščia tačiau tas laiko tarpas atrodo kaip amžinybė. Ana pamačiusi mano žvilgsnį prilietė mano pilvą ir aš netikėtai krūptelėjau - O kaip taviškė? Hero sakė, jog laukiesi mergaitės,- jai tai tarus linktelėjau galva ir taip pat pridėjau ranką prie mažyčio, vos juntamo iškilimo

- Gerai. Kartais užeina skaudėti pilvą tačiau geriu tam tikrus vaistus, kuriuos išrašė gydytojas,- nuoširdžiai tariau. Ji žvelgdama į mane nusivalė ištryškusią ašarą ir aš taip pat susigraudinusi ją apkabinau. Štai ką reiškia motiniška meilė. Nors ir neturiu motinos, dalelę jos atstoja Ana. Netrukus netoli savęs išgirdau balsą

- Senele kodėl tu verki, juk nieko blogo nepadariau,- mergaitė liūdnai tarė. Ana atsitraukusi nusijuokė per ašaras ir atsisuko į ją

- Ne Ariele tai laimės ašaros,- jai ištarus mergaitės vardą nusišypsojau. Prisimenu vaikystėje visada norėjau tokio vardo ir visiems sakydavau, jog mane taip vadintų. Galiausiai nusibodus tai kartoti pasidaviau ir likau ties Helena

- O kas yra laimės ašaros?,- ji pakreipusi veidą link manęs paklausė tačiau greitai ir vėl sugrįžo ties Ana

- Tai toks dalykai, kai verki ne todėl, kad tau skaudu, o dėl to, jog kažkuo džiaugiesi,- ji pritūpusi prie Arielės tarė, kol mergaitė tuo metu į ją žiūrėjo susidomėjusiu žvilgsniu - dabar jau žinosi ką tai reiškia?,- Ana paklausė ir Arielė smarkiai linktelėjo galva - O dabar susipažink su šia miela teta,- ji rankos mostu parodė į mane. Mergaitė pažvelgė mane ir priėjusi ištiesė ranką

- Labas teta,- jai tai tarus nesusilaikiusi nusijuokiau iš jos mielumo

- Ne teta,- Ana kikendama tarė,- o teta Helena,- ji pataisė mergaitė ir Arielės skruostai nusidažė raudona spalva. Nuleidusi galvą pradėjo krapštinėti nagus, nedrįsdama pažvelgti man į akis. Pritūpusi pakėliau jos smakrą ir padrasinamai nusišypsojau

- Sveika, aš Helena, bet gali mane vadinti ir teta,- ištiesusi ranką tariau prisistatydama. Ji nedrąsiai taip pat pakėlė savo ranką pasisveikindama

- Aš Arielė, bet tėtis mane kartais vadina Ari,- šyptelėjusi atsargiai pasakė lyg apgalvodama savo kiekvieną žodį. Jos judesiai buvo labai apdairūs. Net keista matyti tokią mergaitę. Nors ir pažįstu ją dvidešimt minučių tačiau pastebėjau, jog ji išsiskiria savo suvokimu ir gebėjimais. Tačiau vieno nesupratau. Kodėl ji minėjo tik tėtį? Negi ji neturi mamos?

- Malonu susupažinti Ariele, ar galiu tave apkabinti?,- draugiškai nusišypsojusi paklausiau. Ji nedrąsiai linktelėjo ir aš išskėtusi rankas įtraukiau ją į savo glėbį. Kaip norėčiau dabar turėti savo mergaitę, su kuria galėčiau taip elgtis kiekvieną dieną. Mums atsitraukus aš atsistojau ir pažvelgiau į Aną. Ji man nuoširdžiai nusišypsojo ir paėmė Arielę už rankos

- Eime išgerti kavos ar arbatos, kartu pasikalbėsime, o Arielė galės pažiūrėti filmuką,- mirktelėjus mergaitei parodžiau gestu sekti mane. Pasiekę pagrindinį kambarį mergaitei įteikiau televizoriaus pultelį, o mes kartu su Ana nupėdinome į virtuvę. Ji atsisėdusi prie baro apsižvalgė lyg gėrėdamasi kiekviena šio namo smulkmena

- Čia labai gražu. Kas išrinko šį namą?,- susidomėjusi paklausė. Man norint ištarti Hero vardą prisiminiau įvykį nutikusį prieš valandą. Ar Ana atvažiavo, nes Hero jai taip sakė?

- Jį išrinko Hero, kadangi jis yra toliau nuo miesto. Taip galim bent jau šiek tiek pamiršti apie miesto sąmišį,- pildama arbatą tariau vis žvilgčiodama į moterį. Ji linktelėjo galva. Padėjusi puodelius ant stalo tiesiai šviesiai paklausiau,- Ana ar tau liepė atvažiuoti Hero?,- su viltimi, jog tai netiesa paklausiau. Laimei ji papurtė galvą ir aš lengvai atsidusau

- Ar kas ir vėl atsitiko? Ką šįkart jis prisidirbo?,- giliai įkvėpusi pasiruošiau ilgai kalbai

***

- Taip jis išvažiavo ir paliko mane čia,- po kelių valandų mūsų pokalbio baigiau pasakoti ir žvilgtelėjau į laikrodį, kuris jau rodė devintą valandą vakaro. Ana gurkštelėjo savo arbatos ir sunkiai atsiduso

- Net nežinau ką pasakyti apie tokį jo neapdairų elgesį,- nuleidusi akis tarė

- Tik nekaltink savęs dėl to,- įspėjau moterį ir įbedžiau į ją pirštą. Ji šyptelėjo

- Tu mane matai kiaurai,- ji sukikenusi tarė ir staiga išgirdau kaip užsitrenkė lauko durys po kurių sekė sunkūs žingsniai. Supratusi, jog tai Hero nuotaika iš karto subjuro ir atsistojusi nuėjau išsiplauti puodelio taip kartu vengdama akių kontakto - Sveikas mielasis, kur bastaisi taip vėlai?,- Ana stengdamasi kuo nuoširdžiau pasakyti tarė

- Turėjau svarbių reikalų,- jis kimiai tarė ir per mano kūną perėjo tūkstantis šiurpuliukų. Išgirdusi traškėjimą viena akimi pažvelgiau į jo pusę ir mano akys vos ne iššoko ant kaktos. Rankose jis laikė didelę rožių puokštę ir svilino mane savo žvilgniu. Nors ir buvau nublizginusi puodelį aš vis dar jį ploviau. Hero priėjęs jį paėmė iš mano rankų ir padėjo ant spintelės. Pasisukusi norėjau paimti Anos puodelį tačiau jos jau nebuvo virtuvėje, o kartu ir puodelio. Žvalgydamasi aplinkui stengiausi, jog mūsų akys nesusitiktų. Mano nelaimei vos jam dėjus žingsnį link manęs, mano akys susmigo tiesiai į jo akis ir visas pyktis atrodo išgaravo vos pamačius tas švelnias tačiau kartu ir šaltas akis - klausyk,- jis pradėjo tačiau aš jį nutraukiau

- Nenoriu nieko girdėti Hero,- kuo šalčiau tariau ir praėjau pro jį. Nespėjus išeiti iš virtuvės buvau sučiupta už rankos ir atsukta į vaikino pusę

- Aš atsiprašau, gerai? Tik norėjau rasti tą išgamą, jog jis nieko tau nepadarytų,- šie jo žodžiai sušildė mano širdį ir norėjosi kuo greičiau šokti jam į glėbį tačiau sustabdžius save tariau:

- Reikėjo apie tai pagalvoti prieš kelias valandas, kai mane apgavęs išvažiavai. Bandžiau tau prisiskambinti tačiau tavo telefonas išsijungė, o dabar grįžti lyg niekur nieko ir galvoji, jog su rožių puokšte ir keliais gražiais žodeliais suminkštinsi mano širdį?,- aštriai tariau ir visą laiką skrodžiau jį žvilgniu. Jis giliai atsiduso ir padėjo puokštę ant baro. Priėjęs prie manęs staiga sugriebė mano rankas ir iškėlė į viršų. Suspaudęs mano kojas taip, jog negalėčiau pajudėti prisiartino prie mano veido ir grubiai įsisiurbė lūpas. Muisčiausi lyg kokia gyvatė bandydama ištrūkti tačiau jis dar labiau mane prispaudė. Pasidavusi atsakiau jam į bučinį nuo ko jis nusišypsojo. Pamaiva. Vos tik atsitraukėm jis priglaudė savo kaktą prie mano ir giliai kvėpuodami žvelgėme vienas į kitą

- Ar dabar jau atleisi man ar reikės pasistengti labiau įtikinti,- jis žemu balso tonu tarė ir kreivai šyptelėjo. Pavarčiusi akis pasinaudojau ta proga, jog jis buvo atleidęs mano rankas ir greitai išlindau iš jo gniaužtų

- Pagalvosiu, o dabar turiu eiti pas savo svečius, juk nemandagu juos palikti vienus,- lyg pasiteisindama tariau ir kuo greičiau išėjau iš virtuvės su tūkstantį kartų greičiau plakančia širdimi. Dar prieš išeinant pamačiau jo savimi pasitikinčio šypseną ir perverčiau akis, atsidusdama ir suprasdama, jog ir vėl jam taip paprastai nusileidau.

Taigi padariau jums staigmeną ir parašiau šiandien dalį, nors visai nebuvau tam nusiteikusi. Tačiau, kai pradedi rašyti, taip jau gaunasi, jog per vieną kartą parašai visą dalį 😄😄
P.S Labai tikiuosi, jog nenuobodžiaujat skaitant 😄💗💗