*In Love With You*

2.40

Vestuvėms einant į pabaigą užsisvajojusi žiūrėjau į Alex ir Semą, kurie meiliai vienas į kitą žvelgė. Tai buvo gražiausia sutikta mano pora per visą gyvenimą. Kad ir kaip jie susipykdavo, nors tai irgi buvo reta, visada susitaikydavo. Ir štai dabar laimingai stovi prie altoriaus susikibę už rankų. Vos tik pirmą kartą, koledže sutikau Alex, galvoje sukosi visai kitos mintys apie ją. Maniau, jog ji bus pasipūtus, nemandagi ir svarbiausia viena iš tų barbių, vaikščiojančių koridoriais ir visiems aiškinančių. Tačiau vos jai prakalbus mano nuomonė tuoj pat pasikeitė. Nors ji ir atrodė kaip pankė tačiau giliai širdyje ji buvo maža, jautri mergaitė norinti su manimi susidraugauti. Niekada nesigailėsiu dėl mūsų draugystės ir kartu patirtų akimirkų, nes ji dažnai būdavo mano ramstis blogosiomis  akimirkomis. Akims nukrypus į Semą vos nenusijuokiau, kadangi vaikinas žvelgdamas į Alex kvailai šypsojosi, lyg nesuprastų kas šiuo metu vyksta. Su šiuo vaikinu pažintis nebuvo viena iš maloniausių. Tą dieną, kai ryte atsikėlusi sutikau jį, Semo veide nebuvo emocijų tik šaltis ir nepasitikėjimas. Tačiau štai kaip viskas pasisuko, dabar jis šypsosi ir galima sakyti jau yra vedęs. Alex daug prie to prisidėjo, jog jį pakeistų į gerąją pusę. Iš minčių mane pažadinę varpai privertė krūptelėti. Apsidairiusi pastebėjau, jog dauguma žmonių jau išeidinėjo iš bažnyčios. Man su Hero taip pat patraukus link išėjimo Max nepastebėjau ir dėl to vėl sukilo nemažas jaudulys. Hero lyg pajautęs mano baimę atsisuko

- Jis išėjo vidurį mišių, tu buvai tuo metu užsisvajojusi apie kažką, tad nieko nesakiau,- tyliai tarė prie ausies. Linktelėjau jam galva ir labiau įsikabinau į parankę. Greitai pasiekę mašiną įlipome į ją. Man besegant diržą akys nukrypo link bažnyčios ir prie jos pastebėjau Max su Alex tačiau Semo ten nebuvo. Ji jam nusišypsojo, o vaikinas tik linktelėjo galva ir jie kartu patraukė link visų likusių žmonių. Įtariu žvilgniu stebėjau vaikiną iki kol neužsikūrė mašina ir pajudėjo iš vietos. Neramiai sėdėdama vis glamžiau suknelės kampą. Hero taip pat nebuvo nusiteikęs didelėms kalboms, nes jo žvilgsnis buvo įsmeigtas į kelią, o antakiai suraukti. Atrodo turėtume džiaugtis draugų vestuvėmis ir linksmai atšvęsti tai tačiau dabar situacija to neleidžia daryti. Tačiau kodėl Max taip normaliai elgėsi bažnyčioje? Galbūt jis mus apgavo ir net nerengia jokių planų. Galbūt jis norėjo tik pagąsdinti mus. Galva šiuo metu atrodė, jog perplyš pusiau, o širdis iššoks iš krūtinės. Dar beto lauke pradėjo lyti, o tiksliau pliaupti. Vos tik pasiekę sodybą, kurioje turi visi rinktis greitai išlipome iš mašinos ir nuėjome į vidų. Įėjusi nuo esančio vaizdo vos neišsižiojau. Pastato vidus buvo įrengtas labai moderniu stiliumi, nuo ko jis atrodė labai prabangiai. Jie turėjo nemažai pakloti už tokią sodybą. Nukreipusi žvilgsnį į susirinkusius žmones tarp jų nepastebėjau nei Semo, nei Alex.  Tai buvo išties keista, kadangi jaunikis su jaunąja jau turėtų būti atvažiavę. Netrukus pusė mano minčių buvo išklausyta, kadangi į pastatą įžengė Semas. Vos tik labiau įsižiūrėjusi į supratau, jog kažkas buvo negerai, nes vaikino akys išgąstingai žvelgė per kiekvieną žmogų, o veidas buvo išbalęs it popierius. Padėjusi savo šampano taurę greitais žingsniais pasiekiau Semą

- Semai, ar kažkas nutiko?,- neramiai paklausiau ir jo akys paklydėlės pažvelgė į mane

- Taip... Ne... Nežinau. Alex išsiprašė manęs važiuoti su Max ir jis turėjo ją atvežti. Tačiau jau praėjo apie valandą, o jų visdar nėra,- Semas greitai viską sumalė ir uždėjo rankas ant galvos. Nukrėtus šaltam prakaitui išpūčiau akis pagalvodama apie blogiausią variantą. Jei jis kažką padarys Alex tuomet tikrai jo nepasigailėsiu

- Ar bandei jai skambinti?,- išgąstingai paklausiau apsidairydama aplink salę

- Taip daug kartų, tačiau jos telefonas buvo išjungtas ir aš net neįsivaizduoju kur ji gali būti,- jis papurtė galvą. Kaip tik tuo metu prie mūsų priėjo Hero keistai mus nužvelgdamas. Jam norint kažką sakyti netikėtai salėje dingo šviesos ir pasigirdo spiegimai ir baimės šūksniai. Vieni žmonės stovėjo vietose, kiti bėgiojo lyg išprotėję. Kas pagerino vaizdą, tai buvo mėnulis, o tiksliau kaip tik šiuo metu esanti pilnatis suteikė šviesos. Hero mane apglėbęs norėjo vestis iš salės tačiau netikėtai man prieš akis pasirodė... Alex? Perdaug negalvojusi išsilaisvinau iš jo glėbio ir pradėjau bėgti link merginos. Ji apsisukusi pradingo tamsoje tačiau aš nesustojau ir toliau bėgau. Nors ir girdėjau šūksnius sau už nugaros man niekas nerūpėjo išskyrus Alex. Išbėgusi į lauką mane apglėbė šaltis ir bloga nuojauta. Išvydusi merginos siluetą pradėjau eiti link jo

- Alex, ką čia išdarinėji, mes visi taip dėl tavęs jaudinomės,- perbraukusi per veidą neramiai tariau. Vos jai atsisukus supratau, jog tai ne Alex, o kažkokia mergina, tik ji buvo panaši į Alex. Išsigandusi paėjau kelis žingsnius atgal, kadangi supratau, jog tai spąstai tačiau netikėtai buvau sulaikyta už alkūnės. Man nespėjus atsisukusi prie veido buvo prikišta balta nosinaitė, netrukus pajaučiau kaip vis silpnėju ir kniumbu į vyro glėbį

- Pagaliau mes būsime kartu, mano meile,- tai buvo paskutiniai žodžiai skambantys galvoje. Net nereikėjo spėlioti kieno tai balsas buvo, kadangi vos jam pratarus pirmus žodžius mane nukrėtė šaltis ir baimė.

***

Sunki, lyg vandens pripilta galva nenorėjo pakilti ir pamatyti kur aš esu. Sukaupusi esamą energiją lėtai pakėliau galvą ir susiraukiau. Nors kambarys kuriame buvau atrodė paprastai tačiau už viso to slypi daug daugiau nei turėtų. Pagal viską buvo galima suprasti, jog šis kambarys priklauso arba priklausė merginai, kadangi sienos buvo šviesios, netoli manęs makiažo staliukas, viduryje didelė lova ir kiti dalykai. Tačiau aš buvau pririšta prie kėdės, kuri jau atrodo sulaužė visus kaulus. Ji buvo medinė, o mano rankos stipriai prie jos pritvirtintos. Staiga išgirdau žingsnius ir atidaromų durų garsą. Prieš save išvydau stambų vyriškį, kuris rankose turėjo padėklą su maistu ir vandeniu. Jis neatrodė labai pavojingas tačiau veide neatsispindėjo jokios emocijos. Padėjęs padėklą ant stalo priėjo prie manes. Išsitraukęs peilį iš kišenės  mano venomis akimirką atrodė, jog nustojo tekėti kraujas tačiau vyriškis netikėtai pasilenkęs link manęs  nupjovė mano virves ir atsitraukė

- Viršininkas liepė tau pavalgyti, vėliau pats užeis pasižiūrėti kaip laikaisi,- ramiai tarė nepažvelgdamas man į akis. Jis neatrodė toks koks turėtų būti Max'o žmogus. Vyras nekalbėjo su manimi atšiauriai ir grubiai greičiau jau buvo atvirkščiai. Pasinaudojusi tokia proga išdrįsau paklausti

- Kur aš esu? Kur Alex?,- gailestingomis akimis pažvelgiau į jį. Jis neatsisuko į mane, o kaip tik pradėjo eiti link durų

- To tau negaliu pasakyti, tačiau yra vienas dalykas, kurį gali žinoti. Ši vieta yra Max pagrindinė irštva, kurioje jis dažnai lankosi, todėl geriau jo pasisaugok ir neišsišokinėk, nes kitaip viskas pasisuks į blogąją pusę,- vyras tai taręs greitai išėjo palikęs mane su daugybe klausimų. Susmukusi ant lovos nuleidau galvą. Aš neverkiau ir nesisielojau dėl to, kadangi man tai ne pirmas kartas tačiau buvo vienas dalykas kuris man kėlė baimę, tai buvo Alex. Jis ją taip pat pagrobė ir dabar nežinia ką su ja daro, tačiau aš išsiaiškinsiu. Pasižadu sau, jog išeisiu iš šios skylės tik tada, kai surasiu Alex. 

Vis dar negaliu patikėti, jog sulaukiau tokio didelio peržiūrų skaičiaus. Jūs net neįsivaizduojate kokią laimingą mane padarote parašydami savo nuomonę apie šią istoriją. Man ji yra visas gyvenimas. 💗💗. Kartais, net prisipažinsiu, priverčiate mane išspausti laimės ašarą 😭💗