*In Love With You*

2.22

Rytas

Atvykusi į darbą mašinoje buvau stipriai pabučiuota Hero ir svarsčiau galimybę pasilikti su savo vaikinu. Tačiau prisivertusi išlipau iš mašinos ir užtrenkusi po savęs dureles nupėdinau į pastatą vis galvodama apie Hero pasiūlymą likti namuose, o ne dirbti. Visą vakarą vaikinas bandė mane įkalbėti nedirbti, kadangi pasak jį man nereikia darbo tačiau aš vis purčiau galvą nesutikdama su juo ir taip galiausiai laimėjau mūsų kovą. Pasiekusi darbovietę įėjau ir pirmiausiai pasiekiau kavos aparatą, kadangi prastai miegojau visą naktį. Košmarai kurie buvo prieš kelis metus ir vėl kankino mane kiekvieną naktį tačiau apie tai Hero nieko nesakiau. Taip pat nesakiau ir įvykio nutikusio vakar tarp manęs ir pono Wilson. Pasidomėjusi apie šį žmogų sužinojau pagaliau jo vardą ir kitus dalykus susijusius su juo. Kaip tik, kai mano kava garavo rankose prieš akis išniro Max laimei spėjau apsisukti, kol jis nepasisuko į mano pusę. Taip galėjau išvengti dar vieno keisto ir ne itin  malonaus pokalbio. Apsidairiusi supratau, jog jo nebėra ir greitai nuėjau į liftą. Paspaudusi ketvirtą skaičių pradėjau kilti liftu vis gurkšnodama savo kavą kuri maloniai dirgino liežuvį. Nupėdinusi į savo kabinetą atidariau duris ir likau nustebusi kadangi ant stalo prie šūsnio popierių buvo padėta rožių puokštė. Pasikabinusi paltuką tašiukę numečiau ant fotelio ir priėjau prie stalo. Tarp rožių buvo įdėtas baltas lapelis. Jį išėmusi perskaičiau ir šiek tiek susiraukiau

" Dar kartą atsiprašau dėl vakar vakaro, už tai kviečiu pietų pertrauką praleisti drauge jaukioje kavinukėje. Neigiamų atsakymų nepriimu ;)
                                             Max Wilson  "

Pavarčiusi akis gėles pamerkiau padėtoje ant stalo vazoje. Kaip tas vyras nesupranta, jog aš turiu vaikiną ir neatstoja nuo manęs? Jei Hero sužinos, jog pietauju su šiuo vyru tikrai atlėks ir viskas baigsis muštynėmis. Turiu kažkaip sugalvoti pasiteisinimą tačiau kaip tik dabar mintys ir nelindo į galvą kai jų taip reikia. Pasidavusi papurčiau galvą ir sukritau į kėdę. Peržvelgusi visą popierių šūsnį supratau, jog šiandien  tikrai ilgai turėsiu padirbėti lyg tyčia. Visas rytas praskriejo nepastebimai. Pažvelgusi į laikrodį pamačiau, jog jau pietų pertrauka tad atsistojusi susitvarkiau dokumentus kadangi jie buvo paskleisti per visą stalą ir nupėdinau prie durų. Kai norėjau darytis jas prisiminiau, jog be paltuko tikrai suledėsiu tad pagrįžusi jį pasiėmiau ir atsisukusi per širdį perėjo dirgulys. Prie durų stovėjo Max kaip visada tvarkingai apsirengęs kostiumu ir taip pat su paltu

- Labas rytas Helena,- jis šyptelėjęs tarė ir priėjęs prie manęs prisiartino prie veido. Sutrikusi negalėjau pajudėti iš vietos tad tik stebėjau jo judesius. Jis paėmęs mano kepurę nuo pakabo šiek tiek atsitraukė tačiau vis tiek stovėjo taip, kad jaučiau jo kvėpalus - pamiršai pasiimti, juk lauke labai šalta, nors mums reikia pereiti tik į kitą pusę kelio,- jis man priminęs apie pietus pažvelgė į rožes padėtas ant stalo ir nusišypsojo - patiko gėlės?,- jo veide atsispindėjo pergalė, nors tos rožės man nieko nereiškė

- Pone Max nenoriu, kad mane suprastumėte klaidingai tačiau tai prasta idėja man dovanoti rožes, kai aš turiu vaikiną ir vestis pietums,-papurčiau galvą ir norėjau praeiti pro jį tačiau buvau greitai sugrąžinta į jo glėbį. Ir jis apkabinęs mano liemenį prisiartino prie veido, kol aš į jį žiūrėjau sutrikusiu ir baimingu žvilgsniu

- Aš suprantu jus tačiau vaikinas ne siena ir visada jį galima pastumti,- sušnabždėjo prie pat veido ir pažvelgė į mano lūpas. Stipriai jį pastūmiau nuo savęs tačiau jis vis tiek išlaikė pusiausvyrą

- Aš esu ištikima savo vaikinui ir nedrįskit kištis tarp manęs ir jo,-sušnypštusi žengiau link durų tačiau jis jas užstojo žiūrėdamas į mane grėsmingu žvilgsniu. Pajautusi baimės jausmą žengiau žingsnį atgal, kol jis į mane žiūrėjo lyg į grobį - Jis buvo teisus sakydamas, kad turiu čia nedirbti,- man tai pasakius vaikino antakiai tapo suraukti ir jis greitai priėjęs suėmė mano rankas į vieną. Nustūmęs nuo stalo dokumentus užkėlė mane ant jo ir prisiartino prie mano veido

- Deja bet tu negali išeiti iš darbo kadangi turiu prieš tave daug ginklų kuriais galėčiau sugadinti tau gyvenimą mieloji,- grėsmingai taręs paspaudė mano rankas ir aš sucypiau

-Jūs man nieko negalit padaryti,- susiraukusi per skausmą tariau ir pradėjau muistytis norėdama ištrūkti tačiau jis to neleido, o tik nusijuokė iš mano žodžių

- Galiu dar ir kaip. Kad ir dabar galėčiau paskleisti gandus, jog tu su manim permiegojai ir išdavei savo vaikiną. Juk žinai žiniasklaidai viskas patinka ką duodi,- jis gudriai nusišypsojo ir stebėjo mano reakciją kurioje matėsi sumišimas

- Tačiau jūs neturit įrodymų,- vis tiek savo gindama kandžiai tariau

- O kaip vakarinis mūsų pasivažinėjimas? yra nuotraukos kuriose tu esi mano mašinoje  arba šiandienos gėlių puokštė, kurią visi matė, kai nešiau į tavo kabinetą,- jam visa tai pasakius likau be žado. Kaip jis gali taip manipuliuoti žmonėmis ir juos valdyti? - O dabar būk gera mergaitė ir einam į kavinę,- atsitraukęs lyg niekur nieko tarė ir paėmęs už mano rankos pradėjo vestis link durų. Vos mums jas pasiekus ištraukiau ranką ir pirma išėjau.  Kaip Max ir sakė kitoje gatvės pusėje buvo maža, jauki kavinukė tačiau tai nepagerino nuotaikos, kadangi dabar jis kiekvienam žingsnį galės mane manipuliuoti,  o aš to negalėsiu niekam pasakyti kadangi jis tuoj pat viską praneš žiniasklaidai. Taip prarasiu visus artimuosius ir svarbiausia Hero. Visą laiką, kol sėdėjome kavinėje Wilson neatitraukė nuo manęs akių ir taip jaučiausi dar labiau nesmagiai. Padavėjui atnešus mūsų užsakymus kaip tik gavau į telefoną žinutę. Atvertusi ją susiraukiau ir kartu išsigandau

" Mažute turiu išvažiuoti iš Vašingtono savaitei kadangi radau informacijos, kur gali būti Megė. Taip užkirsiu kelią pavojui, kadangi ji kažką rezga"