*In Love With You*

2.39

Pabudau nuo garsiai skambančio žadintuvo. Pramerkusi sulipusias akis apsižvalgiau aplink kambarį ir pastebėjusi žadintuvą greitai išjungiau, kadangi jis jau baigė išvesti iš proto. Tik tuomet susivokiau, jog lovoje buvau viena. Raukydamasi išlipau iš savo guolio ir nupėdinau į virtuvę, tikėdamasi joje rasti vaikiną. Mano nelaimei Hero ten nebuvo. Apvaikščiojusi visus namus taip jo ir neradau, kol galiausiai pasiėmusi telefoną pradėjau jam skambinėti. Kaip ir vakar jo telefonas buvo išjungtas, kas dar labiau mane erzino. Pasidavusi nuėjau į virtuvę ir pasidariau kavos, kuri bent šiek tiek padės prasiblaivyti. Pasukusi galvą link pagrindinio kambario širdį persmelkė baimė, prisiminus vakar nutikusius įvykius. Tas laiškelis tikrai buvo siųstas Max ir tuo net neabejojau. Jame buvo aiškiai parašyta, jog šiandien įvyks kažkas, kas tikrai pasuks mūsų gyvenimus blogąja prasme. Tačiau kam jam to reikia? Juk jis gali turėti kiekvieną merginą tačiau išsirinko būtent mane. Kuo esu tokia išskirtinė? Papurčiusi galvą drebančiais pirštais apglėbiau puodelį ir prisidėjau prie lūpų. Nespėjusi jos atsigerti suskambo lauko durys. Susiraukiau dėl skambučio garso ir nulipusi nuo kėdės nupėdinau link durų. Negi tai Hero? Bet juk jis turi savo raktus ir tikrai nesibelstų į savo namus. Ana taip pat negalėtų atvažiuoti, kadangi ji jau turėtų ruoštis vestuvėms. Atidariusi duris už jų nieko neišvydau  tačiau ant žemės buvo padėtas laiškas su raudonu kaspinu. Lėtai pasilenkusi su spurdančia iš baimės širdimi paėmiau laišką į rankas ir dar kartą apsidairiusi užėjau į namus po savęs uždarydama duris. Ant laiško paviršiaus nebuvo nieko užrašyta tačiau atplėšusi jį man po kojomis pabiro daug įvairių nuotraukų. Paėmusi vieną iš jų greitai užsidengiau veidą, jog nesuspiegčiau. Nuotraukoje buvau pavaizduota aš tik su apatiniais. Ji buvo daryta praeitame mūsų name. Kiek prisimenu tuo metu Hero nebuvo namie. Kitos nuotraukos taip pat sukėlė nemažą stresą, nes visos buvo darytos mūsų name. Tai reiškiasi, jog ten buvo kameros, kurios stebėjo kiekvieną mūsų judesį. Kelios nuotraukos darytos pastarosiomis dienomis tokios kaip vakar buvome su Ana ar net tuo metu, kai su Hero glamonėjomės virtuvėje. Viena visai buvo nauja. Ji turėjo būti daryti prieš kelias minutes, kai sėdėjau prie stalo. Mano veide buvo galima įžvelgti baimę ir sumišimą. Surinkusi visas nuotraukas nunešiau jas į kambarį ir padėjau ant stalo. Netikėtai iš voko iškrito popieriai lapas, kurio prieš tai nepastebėjau. Atvertusi jį pradėjau skaityti
" Argi nebaisu būti vienai namuose, kai šalia nėra vyro? Nesijaudink po kelių dienų tau neteks būti vienišai"

Po laišku buvo parašyta M raidė, kuri išdavė jo savininką. Širdis atrodė, jog iššoks ir pabėgs iš krūtinės tačiau kūnas ramiai stovėjo vietoje. Sustingusiu žvilgniu padėjau laišką ant stalo ir net nepajaučiau kaip nuriedėjo ašara. Tokį jo žodžiai dabar neleis man jaustis saugiai bent minutei, dar tos kameros. Kas žino galbūt ir čia jis prikaišojęs jų. Nuo tokios minties greitai apsidairiau aplink kambarį tačiau nieko įtartino nepastebėjau. Prisėdusi ant lovos rankomis užsidengiau veidą, o skruostais pradėjo bėgti negailestingos ašaros. Trinktelėjus lauko durims krūptelėjau tačiau iš vietos nesitraukiau. Išgirdusi netoli savęs žingsnius labiau susigūžiau. Jei tai Max tuomet viskas tikrai bus blogai. Sunkiams žingsniams prisiartinus pajaučiau ranką padedamą man ant peties. Ašarotomis akimis pakėliau galvą ir prieš save išvydau Hero. Akmuo atrodo nusirideno nuo širdies tačiau vaikinas pamatęs mano veidą susiraukė ir greitai pritūpė šalia

- Kas nutiko? Ar čia buvo tas šunsnukis?,- jis įniršęs paklausė. Aš papurčiau galvą ir rankos mostu parodžiau į stalą. Vaikinas pasukęs galvą paėmė į rankas nuotrauką. Jo veide atsispindėjo toks pyktis, kokio dar nesu regėjusi. Nepraėjus nė akimirkai jis suplėšė nuotrauką į skutelius. Tačiau tai nieko nepadėjo, kadangi jų dar dešimtys gulėjo ant stalo. Vaikinas staigiai patraukė link išėjimo tačiau aš pašokusi nuo lovos pribėgau prie jo ir paėmiau už rankos

- Hero prašau neišvažiuok, nepalik manęs vienos, aš bijau,- vos ištardama žodžius pasakiau. Jo veide pyktis tuoj pat persimainė į nerimą ir jis nedvejodamas įsitraukė mane į savo šiltą glėbį. Būdama su juo visada jaučiuosi saugi, jis vienintelis, kuris man gali padėti nusiraminti. Kaip ir dabar negailėdama ašarų raudojau jam į tvirtą krūtinę. Po begalybės laiko atsitraukėme vienas nuo kito ir pažvelgėme vienas kitam į akis

- Niekada tavęs nepaliksiu,- jis sušnabždėjo ir savo lūpomis prilietė mano kaktą - Jei nori galim nevykti į Alex vestuves, pasakysiu, jog prastai jautiesi,- pridedamas ranką man prie skruosto tarė. Nesutikdama su juo papurčiau galvą

- Mes privalome vykti, nes Max kažką planuoja daryti,- užtikrintai tariau

- Bet man tavo gyvybė yra svarbesnė už bet kokį žmogų šiame pasaulyje,- rimtai tarė. Atsitraukusi nuo jo dar kartą papurčiau galvą

- Ne Hero mes vyksime į vestuves ir taškas, o dabar einu ruoštis. Tavo kostiumas yra pakabintas spintoje. Prašau niekur nedink kai grįšiu,- pradingdama kambaryje tariau. Greitai išsimaudžiusi nekartojant tos pačios klaidos išėjau iš vonios apsirengusi pamergės suknelę. Ši lengvai prigludo prie mano kūno. Ji buvo violetinės spalvos, pasiūta iš minkšto audinio, tokia kokia ir turi būti suknelė. Įsiovusi aukštakulnius pažvelgiau į veidrodį ir kiek galėdama labiau nusišypsojau tačiau tai gavosi lyg nevykęs bandymas. Pats suknelės ilgis buvo vidutinis, kadangi ji nebuvo labai ilgą tačiau nebuvo ir trumpa, kaip tik iki kelių. Prisėdusi prie staliuko panaudojau savo makiažo priemones ir neryškiai pasidažiau juodais šešėliais. Nedidelis pudros sluoksnis, lūpų blizgis ir buvau pilnai pasiruošusi vestuvėms, o tiksliau tam, kas šiandien įvyks. Dar kartą pažvelgusi į veidrodį pasiėmiau nedidelį rankinuką kuriame įsidėjau telefoną, piniginę ir mažą peilį, jei to prireiks, išėjau iš kambario lydima baimės ir kartu adrenalino. Laimei Hero radau virtuvėje. Vaikinas buvo atsukęs man nugarą, o jo kumščiai tvirtai suspausti. Jis net neatisuskęs tačiau įsivaizdavau jį su surauktais antakiais ir suspaustomis lūpomis į tiesią liniją. Lyg nujautęs mano atėjimą vaikinas atsisuko ir pirmiausiai ką jis padarė tai buvo jo žvilgsnis perskriejantis per mano kūną. Sunkiai nurijęs seilias priėjo prie manęs tačiau jo veidas vis tiek išliko rimtas. Kadangi buvau su aukštakulniais jis buvo už mane tik keliais centimetrais aukštesnis. Išspaudusi šypsnį įsikabinau jam į ištiestą parankę ir kartu nužingsniavome į lauką. Šiandien ne tik buvo bloga diena, dėl Max, bet ir dangus man priminė, jog šiandien bus prasta diena, kadangi buvo stipriai apsiniaukę ir bet kurią minutę galėjo pradėti pliaupti. Vis spausdama Hero ranką nupėdinome į mašiną. Nei radijas, nei stengimasis nors trumpam viską pamiršti neišsklaidė įtampos esančios tarp mūsų. Hero veidas visą kelią atrodė ramus tačiau jaučiau kaip viduje jis kunkuliavo iš pykčio. Sunėrusi mūsų rankas atkreipiau jo dėmesį. Jis pakėlęs jas savo lūpomis prilietė mano delną ir malonūs šiurpuliukai perėjo per kūną

- Kad ir kas šiandien nutiks tikrai neleisiu, jog tau kažkas atsitiktų,- žvelgdamas į mane savo giliomis akimis užtikrintai tarė ir sustojo prie bažnyčios aplink kurią jau buvo sustatyta daugumą mašinų. Išlipę neskubėdami nuėjome į bažnyčią kurioje šnekučiavosi dauguma žmonių tačiau tarp jų Max taip ir nepastebėjau. Neramiai dairiausi, kol pajaučiau Hero ranką tvirčiau suspaudžiant mano liemenį. Supratusi tai kaip ženklą atsisukau į jo pusę ir nusekusi jo žvilgsnį pastebėjau Max stovintį pačiame priekį ir kalbantį su svečiais. Jis taip pat vilkėjo pabrolio kostiumą ir maloniai šypsosi lyg paprastas žmogus. Degindama jį žvilgniu net nepajaučiau kaip jis atsisuko ir kreivai šyptelėjo mirktelėdamas. Pajautusi Hero atsilaisvinusias rankas greitai pažvelgiau į jo pusę ir sugriebiau už alkūnės, kol jis neiškrėtė ko nors kvailo. Įbedęs savo žvilgnį į mane piktai pažvelgė

- Hero jis tik to ir laukia, kai tu prasiverši nelaikydamas pykčio. Pasistenk nusiraminti,- kuo ramiai tariau stengdamasi nesulaukti aplinkinių dėmesio

- Tu man sakai laikyti pyktį, kai tas šunsnukis flirtuoja su tavimi prie mano akių?!,- šiek tiek pakėlęs balsą tarė. Greitai apsidairiusi pastebėjau kelių žmonių žvilgnius. Sugalvojusi kvailą idėją prisiartinau prie jo ir staigiai įsisiurbiau į jo minkštas lūpas. Jausmas, kai kūnu eina tūkstantis skruzėlyčių, o pilve pradeda plazdoti  drugeliai dabar vyko mano kūne. Tai būtų galima pavadinti visu zoologijos sodu. Vaikinui atsakius nusišypsojau ir lėtai atsitraukiau

- O dabar pasėdėk ramus ir pasistenk nekreipt į jį dėmesio, gerai?,- gražiai paprašiau. Jis suraukė antakius tačiau linktelėjo galva nuo ko aš pergalingai nusišypsojau.