*In Love With You*

2.9

Hero

Prabudęs praplėšiau sunkias akis ir apsidairiau. Aš buvau Megės kambaryje, o pati mergina saldžiai miegojo. Kiek prisimenu vakar nemažai išgėrėm ir ji paprašė likti pas ją kambarį tačiau be vieno bučinio daugiau nieko nebuvo. Lėtai išlipau iš lovos, jog nepažadinčiau merginos ir pažvelgiau į laikrodį, kuris rodė devintą valandą ryto. Išsliūkinęs iš merginos kambario nupėdinau į savąjį ir apsirengiau kitais rūbais. Praeidamas pro Amelios kambarį stabtelėjau ir pažvelgiau pro durų kampą, jame matėsi mieganti mergina susisukusi į kaldrą lyg į kokoną. Nusišypsojau nuo tokio vaizdo. Jos viena dalelė labai priminė Heleną tačiau kita pusė nė kiek jai neprilygo. Helena buvo švelnesnė ir paklusnesnė už šią laukinukę. Nulipęs į pirmą aukštą į rankas gavau karštą kavos puodelį ir tiesiu taikiniu nuėjau į kabinetą. Įėjęs į jį atsisėdau ant kėdės ir už akių užkliuvo mažas baltas lapelis padėtas ant stalo.  Ir jis tikrai buvo ne mano. Susiraukęs paėmiau jį į rankas ir atlanksčiau. Tai kas buvo jame parašyta sukėlė įvairias emocijas. Negi tai Helena? Bet juk Amelia minėjo, jog ji gali būti mirusi. Ne, reikia tai išsiaiškinti. Prisiminęs, jog namuose yra kameros nedelsiant įsijungiau kompiuterį. Atsisukau jas iki to vaizdo kai pamačiau, jog kažkas įeina į vidų ir padeda lapelį. Ties ta vieta sustabdžiau įrašą ir įsižiūrėjau. Mano akys išsiplėtė kai supratau kas ten. Pašokęs nuo kėdės greitai užlipau į antrą aukštą ir nepasibeldęs įėjau į Amelios kambarį. Pamatytas vaizdas šiek tiek sutrukdė blaiviai mąstyti kadangi mergina stovėjo tik su apatiniais ir nesigėdydama žiūrėjo į mane

- Ar kažkas atsitiko?,- Jos balsas pertraukė mano nužiūrinėjimą

- Taip, kodėl man vakar kambaryje palikai šį lapelį,- rimtai tariau parodydamas sulankstytą popiergalį  ir bandydamas įskaityti kiekvieną jos emociją

- Aš jį palikau, nes radau jį savo kambaryje padėtą ant lovos tačiau vakar nenorėjau žadinti tavęs tad pati nunešiau,- truktelėjo pečiais ir paprastai atsakė. Susiraukiau

- Tai tu nežinai iš kur jis atsirado ant tavo lovos?,- aiškiau paklausiau, o ji papurtė galvą - Po velniais - tyliai nusikeikiau - Ar skaitei kas buvo parašyta tame lapelyje?

- Taip skaičiau tačiau kodėl ji paliko jį mano kambaryje, kai galėjo įsliūkinti į tavo kabinetą?,- mergina susidomėjusi paklausė

- Dėl to, nes tavo kambaryje nėra vaizdo kamerų, o visuose kituose kambariuose yra,- masažuodamas smilkinius tariau - tai reiškiasi, jog Helena tikrai gyva,- mergina pakėlė antakį

- Taip manai?,- keistai paklausė - bet kam jai palikti lapelį, juk gali tiesiog ateiti ir pasirodyti, nei slapstytis,- lengvai tarė

- Dėl šito nežinau,- papurčiau galvą - tiesiog nekreipk dėmesio į tą lapelį pabandysiu pats išsiaiškinti,- numojau ranka, eidamas link durų - ir siūlyčiau apsirengt, jei nenori būt išprievartauta,- prieš išeidamas tariau ir prikandau lūpą

Helena

Kai Hero išėjo atsikvėpiau, vos išsisukau. Buvau visai pamiršusi, jog namuose yra kameros ir taip neatsargiai pasielgiau. Kitą kartą reikės sugalvoti kažką gudriau, nes jei tai pasikartos jis gali kažką įtarti. Šiandien reikės kažkaip ištrūkti iš namų kadangi turiu susisiekti su Ben ir aplankyti mamos kapą tačiau kaip man reikės paskambinti, juk telefono neturiu. Nebent galėčiau paprašyti Anos. Apsirengusi rūbais nupėdinau į virtuvę kurioje kaip visada sukiojosi Ana. Ir kaip ji nepavargsta?

- Sveika Ana,- įeidama tariau. Ji tuoj pat susiėmė už širdies

- Dieve kaip išgąsdinai,- išplėtusi akis tarė

- Atsiprašau,- nusijuokiau - Ar yra kažkas namuose? - tyliau paklausiau. Ji apsidairė lyg tikrindama

- Yra tik Megė, o Hero išvažiavo su reikalais,- taip pat tyliai tarė - o kodėl mes kalbam tyliai?

- Norėjau paprašyti tavęs telefono kadangi mano sutraiškytas į gabalėlius,- ji linktelėjo galva ir iš kišenės išsitraukė mygtukinį telefoną

- Tik žiūrėk būk atsargi, jog Hero nepamatytų, nes tada gausim pylos,-sušnabždėjo. Padėkojusi nuėjau į sporto salę ir uždariau duris, jog niekas neišgirstų mano pokalbio. Suvedusi, Ben numerį priglaudžiau telefoną prie ausies ir jis atsiliepė po kelių sekundžių

- Klausau,- rimtu balso tonu tarė. Jis visada taip kalba su nepažįstamais

- Ben tai Helena aš...,- nebaigiau sakyti sakinio, nes jis mane pertraukė

- Taip žinau tu nepaėmei siuntos ir žinau, jog tu pas Hero,- atsiduso - tačiau galiu pasakyti, jog ta siunta ramiai stovi jo kabinete vienam iš stalčių,- jam tai pasakius nusišypsojau tačiau iš karto vėl paniurau kai prisiminiau, jog jo kabinete yra kameros

- Tačiau yra bloga naujiena, jo kabinete įdėtos kameros ir jis viską peržiūri. Vakar vos neįkliuvau kai..,- užstrigau, juk Ben aš nieko nesakiau apie Heleną kaip jis reaguos kai tai sužinos?

- Kai?,- Ben priminė man, jog aš vis dar su juo kalbu

- Kai nešiau lapelį parašytą Helenos vardu,- tyliai tariau. Telefone buvo tyla ir jau pagalvojau, jog jis atmetė tačiau tuojau vėl pasigirdo jo balsas

- Kodėl tai padarei?,- pagal jo toną supratau, jog jam tai nelabai patiko

- Aš noriu, jog Hero suprastų, kad Helena gyva ir dėl to jam skaudėtų, aš noriu pamatyti jį sugniuždytą ir tokį kokia aš buvau, kai patekau į kekšyną,- atvirai tariau

- Gerai,- Ben tarė - gali bandyti tai daryti tačiau tau vienai nepavyks todėl tam esu aš,- jam tai pasakius apsidžiaugiau  - ką planuoji daryti?

- Noriu sugrąžinti Heleną,- drąsiai tariau - tačiau visko dar neapgalvojau

- Turiu pasiūlymą,- jis pagalvojęs prakalbo - galėčiau liept savo gaujai jį atgabenti pas save ir tuomet pasirodytum tu kaip Helena, o ne Amelia

- Taip, gerai sugalvojai,- nusišypsojau ir išgirdau Hero šaukimą - Turiu eiti - greitai tariau ir atmečiau. Įsidėjusi telefoną į kišenę užlipau į pirmą aukštą ir ėjau į kambarį kuriame girdėjosi Hero balsas

- Kur ji? Aš jums liepiau ją prižiūrėti,- piktai tarė, o visi darbuotojai stovėjo nuleidę galvas. Kol jis šūkavo aš atsirėmiau į durų staktą ir klausiausi pakėlusi antakius. Šitiek rėkimo ir tik dėl manęs? Atsibodus stovėti nusišypsojau ir nuėjusi apsikabinau jį už nugaros. Jis šiek tiek krūptelėjo tačiau staigiai atsisuko ir pažiūrėjo į mane

- Kur tu buvai?,- vis dar piktai tarė. Pasinaudojusi savo taktika pridėjau delną prie jo skruosto ir švelniai paglosčiau nuo ko jis trumpam užsimerkė ir jo antakiai atsileido

- Buvau sporto salėje,- švelniai tariau vis dar nenuimdama rankos. Štai kaip veikia moteriška galia - o dabar noriu paprašyti, jog išleistum mane į miestą,- man tai pasakius jo akys greitai prasiplėtė ir antakiai vėl tapo suraukti tačiau pažvelgęs į mano akis atsiduso

- Gerai, bet vyksi ne viena,- jis tarė ir aš linktelėjau galva. Nuėmusi ranką nuo jo skruosto nuėjau į savo kambarį. Persirengti man nereikėjo tad tik pasiėmiau kožą ir išėjau. Oras nebuvo vienas iš geriausiųjų kadangi buvo stipriai apsiniaukę ir atrodė, jog bet kurią minutę gali pradėti lyti. Prisiminusi, jog darželyje auga įvairių gėlių nuėjau iki jo ir nuskyniau raudoną rožę.  Pasiekusi mašiną įlipau į ją ir vairuotojui pasakiau kur važiuoti. Jam pajudėjus atrėmiau galvą į šaltą stiklą ir užsimerkiau. Atrodo nepraėjo nė minutė, o jau išgirdau vairuotoją sakant, jog atvažiavome. Atsimerkusi prieš save išvydau kapines. Išlipusi iš mašinos nuėjau iki jų. Klaidžioti daug nereikėjo kadangi tik įėjus pamačiau aukštą paminklą su mamos vardu. Priėjusi atsitūpiau prie jos kapo ir nuleidau galvą. Išriedėjus vienai ašarai, jos nestabdžiau, nes ji buvo to verta. Manęs nebuvo prie jos tada kai ji gulėjo mirties patale. Nelaikiau jos šaltos rankos ar nepaguodžiau. Ji buvo ne vien tik mama. Man ji kaip draugė, sesė ir viskas viename. Nė vienas žmogus nebuvo svarbesnis už ją. Pratupėjau prie jos kapo iki kol pajaučiau lašelį užkrentantį ant mano rankos ir tuomet visai nelaikiau ašarų. Tegul.. tegul jos rieda ir susimaišo su lietumi. Tegul visi pajaučia mano skausmą ir liūdesį. Man padėjus rožę ant kapo pastebėjau artėjantį siluetą. Gerai įsižiūrėjau į jį ir supratau, jog tai mano tėtis. Jis buvo visas suvargęs. Turėjo užsiauginęs nemažą barzdelę, o po akimis buvo nemaži maišeliai rodantys miego trūkumą. Štai ką mes su mama jam padarėm.