Kritusiųju Rūkas

1 Skyrius

28 dienos ir 72 valandos. Tiek praėjo laiko nuo tos akimirkos, kai angelai ėmė kristi į žemę. Tai – 44 640 minučių. Būtent tada aš ir broliai praradome tėvus – savo saugųjį uostą.

Turėjome slėptis kaskart vis kitoje vietoje ir ieškoti būdų, kaip išgyventi, ir manydami, jog senelių trobelė, esanti nuošalėje, mus apsaugos, stengėmės kuo greičiau nusigauti pas juos, esančius Denveryje, Šiaurės Pakrantėje. Aš vis dar naiviai vyliausi, kad seneliai bus namie – saugūs ir sveiki. Likome trise. Mudu su Rėjumi rūpinomės ne tik vienas kitu, bet ir jaunėliu – Eduardu. Jam vos ketveri.

Pasklido kalbos, kad angelai nusileido ieškoti prieglobsčio; kai kurie teigė, kad jie čia – išnaikinti mūsų rasės; dar kiti pasakojo, jog juos nubaudė Dievas ir ištrėmė išpirkti padarytų nuodėmių. Tačiau nei vienas tvirtai nežinojo teisybės – tikrojo angelų tikslo žemėje.

Susižvalgę su Rėjumi nusprendėme, kad jau laikas traukti ieškoti kitos vietos nakvynei. Lauke buvo prieblanda, dėl to lengviau pasislėpti, o užpuolikui – sunkiau pastebėti. Kolorado valstija didelė, bet mes jau spėjome nukeliauti 190 kilometrų nuo Pueblo iki Denverio. Žygiuoti tamsoje sunku, nes nematai, kas dedasi aplink, o kai turi prižiūrėti mažąjį broliuką – tuo labiau.

Kai prasidėjo visa ši painiava, Rėjus mane išmokė keleto savigynos veiksmų, na, kad atsitikus nelaimei sugebėčiau apsiginti, o lankytos lengvosios atletikos pamokos suteikė ir daugiau persvaros į mano pusę.

– Eime ten, – pasakė brolis, rodydamas į tamsią Petersono gatvę. – Už kelių minučių kelio turėtų būti mokykla, ten ir apsistosime nakčiai.

Nieko neatsakiau, nes jutau, kad jis žino, kur mus veda. Juk dar nė karto nebuvo mūsų paklaidinęs ir visada naktį praleisdavome saugiai, šiltai. Po kelių minučių, kaip brolis ir sakė, priėjome tamsos apgaubtą pastatą, turbūt tai toji mokykla, apie kurią kalbėjo Rėjus. Istorinė Fort Kolinso vidurinė – dabar apleista ir visų pamiršta.

Nejusdama pasinėriau į prisiminimus. Niekada nebuvau iš tų, kurie nenori eiti mokytis, tiesą sakant, man tai buvo lyg išsilaisvinimas, mat namuose visada galėjai girdėti barnius, todėl seniai supratau – tik laiko klausimas, kada mama su tėčiu išsiskirs. O to velniškai bijojau.

Staiga brolis sustojo it įbestas.

– Daugiau nė žingsnio. Tyliau, – sududeno jis.

Bandžiau įsiklausyti į tylą ir išgirsti tai,

ką jo ausys jau užfiksavo, tačiau atrodė, kad nieko aplinkui nėra. Čia tik mano ir brolių kvėpavimas.

– Palik vežimėlį, – paliepė.

– Bet juk čia visas mūsų turtas. Daugiau nieko neturime, – nesupratusi jo prašymo priešgyniavau. – Jei jo nepaliksime, greit neturėsime, kas

jį stums.