Kritusiųju Rūkas

41 Skyrius

Jutau, kaip širdį perveria aštrus skausmas, kaip akys užsipildo karštomis it žarijos ašaromis. Puikiai supratau, kad jos nebėra, tačiau tyliai tikėjausi, kad tai – tik sapnas.

Netekus jos pirmąjį kartą, skaudėjo, netekus antrąjį – atrodė, kad netekau jos visam. Šį kartą mano širdis tiesiog dužo į šipulius, palikdama dar vieną ertmę, kurios niekaip negalėsiu užpildyti. Niekaip ir niekada.

Nuleidusi galvą žvelgiau į savo mėgėjišką tatuiruotę: „Aš nepasiduosiu", – bet jutau, kad tyliai, mintyse jau pasidaviau, mat skausmas privertė protą atsisakyti kovoti. Kokia prasmė? Tai juk niekada nesibaigs, mirtys, netektys... Visa tai nesibaigs, kol būsiu gyva. Negalėjau suvokti, kodėl iš manęs atimami man brangiausi žmonės.

– Kas čia vyksta? – rodos, iš kažkur toli atsklido Džošo balsas, girdėjau, kaip vis daugiau kojų trepsi žeme, sukeldamos aidą.

Pakėlusi akis išvydau prakeiktojo padaro sparną, kurį mano mama prieš pat žūtį nuplėšė jam nuo nugaros. Visai šalia manęs mėtėsi kelios plunksnos, paėmusi vieną kiek įmanydama tvirčiau atsistojau ant kojų ir atsisukau į vyrus.

– Karas, – pasakiau ir atsisukau į vyrą, kuris laikinai buvo mano sąjungininkas. – Karas dėl išgyvenimo. Štai kas čia.

Vyrai pradėjo šnabždėtis sukeldami nedidelį šurmulį.

– Megan, – už manęs sušnabždėjo Gebas.

– Nereikia, – pasakiau atsisukdama į vaikiną. – Ne dabar. Viskam vadovausime mes: aš ir Džošas, – kreipiausi į aikštelėje stovinčius gaujos narius. – Tie padarai, pagal mūsų spėjimą ir žinias, yra apsistoję Ratone, beveik 220 kilometrų nuo čia. Jei rastume automobilius, kurie vis dar veikia, nusigautume per mažiau nei 4 valandas.

– O kaip mes juos įveiksime? – paklausė kažkas iš grupės galo.

– Nukirtę jų sparnus, – prabilo Gabrielius atsistodamas šalia manęs. – Jie tampa silpnesni, nes visa jų stiprybė slypi sparnuose.

– Gerai, – pritarė Džošas. – Tai jei taip gerai nusimanai apie angelus, gal žinai kaip prie jų prisiartinti nepastebėtiems?

– Nežinau, bet jie silpnesni dieną.

– Tai tada ir pulsime dieną, bet mums reikia ginkluotės, – pasakiau. – Ar jūs turite, ginklų? – paklausiau gaujos vado.

– Turime, bet, manau, mums jų neužteks, dėl to mums reikia daugiau, – akimirką jis nutilo, pasikrapštė sprandą. – Žinau, kur galime gauti daugiau.

– Tai gerai, dalis jūsų tegul ieško automobilių, kiti – ginklų. Išvyksime po kelių dienų.

– Girdėjot, ką pasakė mergina? Nemiegam, o judinamės ir prie darbų. – paliepė savo vyrams Džošas ir linktelėjęs man galva nuėjo savo reikalais.

Visi vyrai pradėjo pamažėle skirstytis. O aš ėmiau mąstyti apie tai, kaip atkeršysiu angelams, o ypač tiems cherubinams, nes nuo jų viskas ir prasidėjo.

– Megan, – mano mintis pertraukė Semas, atsiradęs lyg iš niekur nieko.

– Taip? – paklausiau susidėdama rankas ant krūtinės. – Ko nori?

– Aš atsiprašau dėl anksčiau, nederėjo man taip pasielgti, – vaikinas nuleido galvą, bet kai pakėlė akis, pasirodė, kad pamačiau jame kažką pažįstamo. Kai nieko neatsakiau, Semo žvilgsnis nukrypo į šoną ir akimirką jo veide išvydau pykčio gyslelę. – Kai turėsi laiko, susirask mane. – daugiau nieko nesakęs nusisuko ir nuėjo.

Apsisukau ant kulno ir netikėtai atsitrenkiau į Gabrielių, neišlaikiusi savo svorio pasvirau, bet vaikinas spėjo mane pagriebti, rankas nuleisdamas ant liemens.

– Ačiū, – tarstelėjau nusišypsodama.

– Ar galime pasikalbėti?

– Žinoma, – norėjau, kad jis man daug ką

paaiškintų, nes niekas man nebetilpo galvoje.

– Eime, – pasakė ir patraukė prieky manęs.

Kurį laiką ėjau paskui, bet kai priėjome Tropikų atradimų parką prisivijau jį ir šūktelėjau:

– Kur mes einame?