Gebas žiūrėjo į mane ilgesingai – jo akyse buvo juntamas didžiulis netekties skausmas ir akimirkai pasirodė, kad jose regiu tuos didelius baltus sparnus, bet vos sumirksėjus vaizdinys dingo. Susiėmusi prisiverčiau atsitraukti nuo jo.
– Iš kur tu čia atsiradai? Tu mane sekei? – paklausiau bandydama kvėpuoti tolygiai ir nuraminti smarkiai besidaužančią širdį, bet mano išgelbėtojas nesiklausė, jis glostė šunį, kuris paprastai nieko, išskyrus savo šeimą, neprisileidžia. Nustebau.
– Nesekiau, tiesiog važiavau pro šalį, – pasakė truktelėdamas pečiais. – O kai pamačiau, kad stovi ant kalno krašto, išsigandau ir pamaniau, jog ketini nušokti, dėl to atskubėjau tavęs gelbėti.
Jo žodžiai neįtikino, todėl priėjusi prie krašto pažvelgiau žemyn, jokios mašinos nebuvo, o užlipti iki viršaus net ir bėgte trunka mažiausiai dešimt minučių, o aš čia tebuvau vos kelias akimirkas.
– Kas tu? – paklausiau traukdamasi nuo vaikino atgalios.
– Gabrielius. Juk sakiau praėjusią naktį, kai sutikau tave parke, – vaikinas lėtai slinko manęs link.
– Turiu omenyje ne tai, – tyliai, vos girdimai pasakiau.
– Tu pati žinai, – pasakė tiesdamas ranką į mane. – Prašau prisimink.
Už nugaros išgirdau lojant Rastį ir atsisukau pažiūrėti, ant ko.
– Megan, mieloji, ar čia tu? – atsklido senelės balsas.
– Senele, neik čia! – riktelėjau, bet atsisukusi atgal į vaikiną, jo jau nemačiau.
– Taip ir maniau, kad tave čia rasiu, – uždususi nuo lipimo pasakė senelė. – Tu visada čia ateini, kai tau neramu.
Priglaudusi mane senelė palengva nuėjo link krašto.
– Pamenu pirmąjį kartą, kai tave čia radau, buvai dar mažytė, vos vyresnė už Eduardą, sėdėjai čia, ant paties krašto ir žvelgei aukštyn, – lyg bandydama prisiminti, primerkė akis senelė, – kai tave pamačiau iš apačios, be galo išsigandau, nes maniau, kad nukrisi. Metusi viską šalin skubėjau prie tavęs, – senelė susiraukė, nurijusi seiles vėl pradėjo pasakojimą. – Šalia tavęs kažkas sėdėjo, bet negalėjau įžiūrėti, o kai priėjau arčiau, tas kažkas dingo. Tą akimirką supratau, kad tu ne viena, niekada nebuvai ir nebūsi viena, nes turi savo angelą sargą.
– Kodėl man anksčiau to nepasakojai?
– Aš to niekam nepasakojau, nes iš pradžių maniau, kad man buvo haliucinacijos nuo mažesnio oro kiekio, o vėliau nenorėjau pasirodyti kvaištelėjusi. Iki dabar.
– Ką tuo nori pasakyti, močiute?
– Manau, jie čia dėl tavęs, – pasakė rimtai žiūrėdama į mane.
ESTÁS LEYENDO
Kritusiųju Rūkas
FantasíaSeptyniolikmetės Megan gyvenimas pasikeičia, kai jos mieste iš dangaus pradeda kristi angelai. Kartu su dvejais broliais, mergina mėgindama saugiai nusigauti pas senelius, netikėtai yra įtraukiama į paslaptingą ir įvykių kupiną išgyvenimų sūkurį. Ja...
