Kaip ir prieš tai, palaukėme, kol sutems, ir tik tada patraukėme iš mokyklos. Žinoma, pro pietinį sparną, nes bijojome, kad šiauriniame galime sutikti tuos vyrus. Tiesa, jų daugiau nematėm, tačiau tai nereiškia, kad jų nebėra ir galime laisvai vaikštinėti. Brolis apie tai nieko daugiau nebeklausė, o ir aš pati nieko nebepasakojau. Ėjome ilgiau nei valandą, kol radome automobilį. Mūsų nė nespėjo apimti džiugesys, kai ta mašina ėmė ir užduso. Baigėsi degalai.
Laimei, sustojimo vieta – gyvenamųjų namų rajonas. O juose – nė gyvos dvasios, todėl ilgai nesvarstę, įėjome į pirmą pastatą. Atrodo, N. Granto aveniu stovėjęs namas – ne tik kad tinka nakčiai, bet yra ir visai prabangi stovyklavietė. Akimirksniu pastebėjau, kad svetainėje yra židinys. Supratusi, kad čia galėsime pasišildyti maistą, nudžiugau. Nuėjau apžiūrėti ir miegamųjų. Viename jų – didžiulė spinta, kurioje DAR YRA RŪBŲ. Vonios kambaryje kabėjęs veidrodis patraukė mano žvilgsnį. Aš atrodžiau tokia pavargusi, akys vis lekiojo į šalis, lyg lauktų, kada priešas puls, plaukai susivėlę į neišpainiojamą gumulą. Buvau sulysusi. Mergina, stebinti mane iš anapus veidrodžio, buvo tokia pasikeitusi: sportiškas sudėjimas pasikeitė į perkarimą, mėlynos akys įdubo, juodi ratilai po akimis atrodė šiurpiai. Vilkėjau per dideliais berniukiškais drabužiais, avėjau converse batais, per petį buvau persimetusi sportinį krepšį su būtiniausiais daiktais.
Nusukusi žvilgsnį į vonią pasvarsčiau: gal bus šilto vandens?
– Megan, nusileisk į apačią! – pašaukė brolis, išblaškydamas visas mintis apie poilsį ir ramias maudynes. Greitu žingsniu nusileidau apačion ir nei vieno neradau: nei Rėjaus, nei Eduardo. Širdis nusirito į kulnus. – Su gimimo diena! – sušuko abu ir mane šiltai apkabino. Akis užliejo ašaros, kurios nieko nelaukusios pradėjo tekėti išraudusiais žandais. Apie savo gimtadienį buvau pamiršusi – kai tiek visko vyksta, nėra laiko mąstyti apie tai, kad tau sukanka septyniolika. – Galvojai, kad pamiršau? – linksmai nusišypsojęs brolis kumštelėjo mane į petį. – Puotos nesurengsime, tačiau turime karšto vandens...
– Ačiū, nežinau, ką daryčiau be judviejų, – dar kartą apkabinusi brolį ir pabučiavusi Edį patraukiau atgal į vonios kambarį. Stovėdama po šilta vandens srove, akimirkai viską pamiršau: ir tai, kad nėra tėvų, kurie mane apkabintų kaip kiekvieną gimtadienį iki šiol; kad pasaulis pilnas puolusių angelų ir gaujų, turinčių blogų ketinimų. Susiradusi didelį baltą rankšluostį, įsisukau į jį ir, delnu nubraukusi aprasojusį veidrodį, pažvelgiau į save įdėmiau. Buvau pasimetusi ir išsigandusi, atrodžiau kaip vaikas, kuris atsiskyrė nuo tėvų parke ir nežino, kur juos surasti, nes nė nenutuokia kur pats esąs. Praskalavau dantis burnos skalavimo skysčiu ir nuėjau į miegamąjį. Jame stovėjo didžiulė lova, o už jos – durys į drabužinę. Mano laimei, joje buvo pilna mano dydžio drabužių. Pasiraususi savininkės rūbuose radau sau tinkančius naktinius – didelius languotus marškinius, o kelionei susiradau patogias tampres ir sportinį megztinį. Susiruošusi savo mantą rytdienai, atsiguliau į neišpasakyto patogumo lovą ir panirau į miegą.
YOU ARE READING
Kritusiųju Rūkas
FantasySeptyniolikmetės Megan gyvenimas pasikeičia, kai jos mieste iš dangaus pradeda kristi angelai. Kartu su dvejais broliais, mergina mėgindama saugiai nusigauti pas senelius, netikėtai yra įtraukiama į paslaptingą ir įvykių kupiną išgyvenimų sūkurį. Ja...
