Dar ilgai negalėjau sumerkti akių, bandydama atsikratyti vis prisivejančių dienos įvykių. Vis dar akyse mačiau Tailerio akis, kurios išsiplėtė iš nuostabos, prisimenu ir savo kruvinas rankas. Nusisukau ant kito šono, bandydama galvoti apie ką nors gero, apie broliuką, kuris saugiai sėdi pas senelius, prisiminiau ta džiugią akimirką, kai broliai mane pasveikino su gimimo diena, kurią pati buvau visiškai pamiršusi.
Staiga Rastis iššoko iš lovos ir nubėgo prie durų.
– Kas nutiko? – tyliai sušnabždėjau, keldamasi iš patalų, ir pasičiupusi durklą nutipenau prie durų, kur pulti pasiruošęs stovėjo šuva. Jas pravėrusi nieko nepastebėjau, prieš mane plytėjo tamsa, kuri vis labiau skverbėsi į mane.
Širdyje sunkėsi pyktis, neviltis ir tuštuma. Dar naiviai tikėjausi išvysti brolį, išnyrantį iš juodos lyg smala tamsos, tačiau likau stovėti viena, mano skruostais ritosi ašaros. Rastis inkšdamas prikišo savo snukutį prie mano delnų ir švelniai lyžtelėjo.
– Megan, – išgirdau brolio balsą.
– Rėjau? – sujudusi patraukiau tamsos link. – Rėjau, aš čia! – sušukau, nekreipdama dėmesio į tai, kad mane gali kažkas išgirsti, ir pasileidau brolio balso link. Išbėgusi iš namo, įpuoliau į gatvę, kurioje nieko nebuvo. – Rėjau! – dar sykį sušukau, bet jo – nė ženklo, dairiausi aplink, tačiau buvau visiškai viena. Staiga iš už kampo išniro tamsus siluetas.
– Rėjau, čia tu? – tyliai paklausiau.
– Taip, sese, čia – aš,– atsakė žmogus, gargaliuojančiu balsu, kuris privertė mane sunerimti. Jis buvo keistai persikreipęs, šlubavo, o jo rankos atrodė nepaprastai neproporcingos. Kai žmogysta išlindo į mėnesienos šviesą, pamačiau, kad tas, kas dėjosi esąs mano broliu, buvo išbėgusiomis juodomis akiduobėmis – kitaip sakant, tikrai ne Rėjus.
Puoliau ieškoti durklo, bet jo neradau. Tik tada susivokiau, kad jis guli namuose, toli už pabaisos, kuri kas sekundę vis slinko arčiau manęs. Dairiausi, ieškodama, kaip galėčiau apsiginti, bet nė nežinojau, kas per padaras slenka vis arčiau manęs, palikdamas vis mažiau galimybių pasprukti.
Staiga iš pastato išbėgo senelių šuva ir kibo pabaisai į ranką, kuri besitampydama vilkosi kelkraščiu. Supratusi, kad turiu puikią progą pasprukti, padariau gana didelį lanką, prabėgau pro pabaisą besigrumiančia su Rasčiu. Įpuoliau pro paradines namo duris, greitai užtrenkiau jas už savęs, nubėgau miegamojo, kuriame miegojau, link.
Tamsoje, nieko nematydama, bandžiau apgraibomis koja paspirti durklą, vos jį pajutusi pagriebiau ir užsikišau už diržo; sukaupusi visas jėgas, kiek beturėjau sveikatos, stūmiau prie durų esančią komodą. Manydama, kad jos gali neužtekti, apžvelgiau ko dar yra kambaryje, bet jame nebuvo daugiau jokių sunkių baldų, kurie atlaikytų nežinomo padaro jėgą. Suklupusi prie durų, atsirėmiau nugara į komodą, bandžiau įsiklausyti, kas vyksta lauke.
YOU ARE READING
Kritusiųju Rūkas
FantasySeptyniolikmetės Megan gyvenimas pasikeičia, kai jos mieste iš dangaus pradeda kristi angelai. Kartu su dvejais broliais, mergina mėgindama saugiai nusigauti pas senelius, netikėtai yra įtraukiama į paslaptingą ir įvykių kupiną išgyvenimų sūkurį. Ja...
