Kritusiųju Rūkas

55 Skyrius

Laukimas tapo nepakeliamas, jutau visa esybe, kad esu šalia savo brolio ir Semo, bet nieko negaliu padaryti, kad juos susigrąžinčiau. Grįžę Jeris ir Manakielis nepasakojo, ką matė žvalgyboje, Paskaras su Gebu dar negrįžo, o tarp manęs ir Afrielės vyksta nematoma kova. Kiekviena sekundė slinko lyg minutė, kiekviena minutė – lyg amžinybė.

Nebegalėdama išbūti vietoje, pakilau nuo pikapo kapoto ir nuėjau rytų pusėn.

– Kur išsiruošei? – paklausė Jeris.

– Aš tuoj grįšiu, – pratariau užkimusiu nuo tylos balsu. – Tiesiog noriu pabūti viena. Vaikinas daugiau nieko nebesakė, leisdamas

man eiti. Mes sustojome pačioje miesto pradžioje, netoliese buvo Raton Pass Inn motelis, kadangi jau buvo pradėję temti, tai matyti į priekį buvo įmanoma vos kelis žingsnius, negalėjau nuspėti kokios spalvos buvo pastatas, tiesa, jis buvo žemas, o už jo plytėjo miškas, dar tolėliau, kiek įžvelgiau, stūksojo kalnas. Prie pastato – keletas automobilių suteikdami pastatui šiltesnį įvaizdį, lyg kažkas dar čia būtų. Nuėjusi prie suoliuko, kuris stovėjo priešais pastatą, atsisėdau ir pažvelgiau į žvaigždėmis nusėtą dangų. Dangus atrodė beribis, atrodė, kad kiekviena žvaigždė žiba sau, skleisdama vis kitokią šviesą, lyg pasakotų savo istoriją, atskleistų savo sielą...

Nesuvokiau, kiek laiko čia jau sėdžiu, bet vos atsipeikėjusi pajutau stingdantį šaltį ir patraukiau atgal prie automobilio, stovėjusio kelio pakraštyje.

– Jie jį laiko viename ligoninės pastate, – išgirdau sakant Jerį. – Semo nematyti.

- Ar pastebėjote, kiek ten jų? – paklausė Gebas.

- Ar jis gyvas? – paklausiau nesusilaikiusi.

- Megan, – tyliai prabilo Gebas.

-Ar jis gyvas? – paklausiau, tik šį kartą pikčiau.

– Jis sunkiai sužeistas, – už jį atsakė Manakielis. – Bet gyvas.

Jis gyvas... Tai man buvo svarbiausia. Norėjau tuojau pat pulti jo ieškoti, norėjau jį apkabinti ir pasakyti, kaip jį myliu, kad dabar bus viskas gerai, kad pagaliau galėsime grįžti namo.

– Jų ten kokie du tuzinai, – pasakė Manakielis kreipdamasis į Gabrielių ir baigdamas temą apie mano brolį. – Prie kiekvieno įėjimo stovi po du cherubinus, tačiau nei Arzono nei Esalo nematyti.

– Jie turbūt viduje, prie Megan brolio, – pridūrė Jeremielius.

– Greičiausiai laukia, kol pasirodysime.

– Jie laukia Megan, – įsiterpė Paskaras, išdygęs lyg iš niekur nieko. – Jie nieko daugiau nepriims ir neįsileis, tik ją.

– Jie turbūt pokštauja, – pašokęs iš savo vietos Gabrielius nuėjo nuo vietos, kur sėdėjo. – Nejau jie tikrai tokie kvaili, jog mano, kad aš ją išleisiu vieną?

– Gebai, tu neturi kitos išeities, – liūdnai pasakė angelas.

– Ką turi omenyje?

– Jei neleisi jos vienos, jie jį nužudys, – Paskaras pažvelgė į mane su skausmu akyse. – Atleisk...

Supratau, kas vyksta, supratau, kad nuo manęs priklauso, kas nutiks broliui, negaliu rizikuoti ir bandyti prasmukti su gynyba. Mano galva, rodėsi, tuoj sprogs. Jaučiausi lyg apdujusi, todėl tik giliai kelis kartus kvėptelėjusi, vėl susitelkiau:

– Mums reikia plano, – pasakiau, žvelgdama į visus. – Neleisiu rizikuoti mano broliu, jis niekuo nenusidėjo, tai ne jis turėtų būti kankinamas, – jutau, kaip mano krūtinėje daužosi širdis, kaip kvėpavimas patankėja, kaip rankos pradeda virpėti nuo pykčio.

– Tada darysime taip, – į priekį išėjęs Gebas priėjo prie manęs ir švelniai palietė mano nugarą. – Ryt ryte Megan sės į automobilį ir nuvažiuos prie ligoninės, mes skrisime virš jos ir stebėsime viską iš viršaus. – Vaikinas atsisuko į mane. – Kai nuvyksi pas juos, elkis ramiai, ir paprašyk pasimatyti su Arzonu ar Esalu, jei jie sakys, kad turi eiti į vidų, atsiakyk, reikalauk pamatyti brolį. – Gebas vėl atsisuko į draugus. – Kai tik Megan susitiks su broliu, mudu su Jeriu pačiupsime Megan ir Rėjų ir skrisime iš ten kuo greičiau, jūs trys saugosit mūsų užnugarį.

Vaikinas toliau dėstė planą, bet man jau buvo nesvarbu, negalėjau išlaukti tų kelių akimirkų iki kol vėl galėsiu apglėbti brolį. Negalėjau net įsivaizduoti, ką jam teko patirti, bet suvokiau puikiai, tai – jau pabaiga.