Kritusiųju Rūkas

6 Skyrius

Angelai. Tas žodis sukosi mintyse jau kelias dienas, kai Rėjus jį ištarė. Norėjau sužinoti, kaip viskas nutiko ir ką jis padarė, kad jie jį užpuolė, ir svarbiausias mane dominęs dalykas – kaip jie atrodo, ar jie iš tiesų tokie, kaip rašoma Biblijoje. Suprantu, jog mano prioritetas – brolio sveikata: jis silpnas, daugiausia miega, o vos tik prabudęs kartoja tą patį žodį. Stengiausi sulaukti tos akimirkos, kai jis pats pabus ir papasakos, bet mano smalsumas ėmė viršų ir neiškentėjusi nuėjau į jo kambarį.

– Rėjau, – tyliai sušnibždėjau pradariusi duris, bet brolis nė nesureagavo. – Brolau, atsakyk ką nors, kalbėk su manimi, – bet jis nė kiek nesukrutėjo, iki kol jo nepaliečiau. Rėjus žvelgė į mane pamišusiu žvilgsniu. 

– Neliesk manęs! – suriko priversdamas krūpčioti. 

– Rėjau, čia aš – Megan, – bet brolis nereagavo, toliau isteriškai muistėsi ir mosavo rankomis. Jo žvilgsnis buvo paklaikęs, rodėsi, lyg besielis. Negalėjau jo tokio matyti, dėl to, pakilusi nuo lovos, pasukau durų link, o ten mus stebėjo Edis. Ir jis atrodė išsigandęs. Priėjusi arčiau, paėmiau jo ranką ir, uždariusi duris paskui save, nusivedžiau vargšiuką į virtuvę. – Eikš, mažyli, pažiūrėkime, ar dar turime ko nors užkąsti. 

Per šias dienas niekur negalėjau išeiti ieškoti ko nors, kuo būtų galima pramisti, visa laimė, namuose, kuriuose apsistojome, radome šiek tiek atsargų, tačiau ir jos senka. Kad Rėjus atsigautų reikėjo daugiau karšto maisto, jo reikėjo ir Eduardui, mažylio organizmas, kad galėtų normaliai vystytis, reikalauja pastovaus maisto kieko. Padavusi mažajam broliukui pakelį obuolių sulčių ir krekerių, nusivedžiau jį į svetainę. 

Kol prižiūrėjau Rėjų, atsirado daugiau laisvo laiko, nes nebereikėjo niekur slapstytis ir keliauti ieškant naujų namų ar maisto, dėl to turėjome galimybę geriau apžiūrėti namus, kuriuose svečiavomės. Namas buvo vidutinio dydžio, pirmame aukšte tebuvo virtuvė, svetainė su valgomuoju ir vienas miegamasis su nuosavu vonios kambariu, o antrame aukšte – dar trys kambariai, ten pirmąją naktį apsistojau ir aš. Namas erdvus ir šviesus, šeima, kuri čia gyveno, turbūt gerai gyveno, nes visur mėtėsi prabangūs vardiniai drabužiai, virš valgomojo stalo kabėjo kristalų sietynas, o lentynose dulkėjo krištoliniai servizai. Norėjau save įsivaizduoti gyvenančią šiame name su visa šeima – mama, tėčiu ir broliais. Norėjau, kad nieko nebūtų įvykę, kad Rėjus nebūtų buvęs užpultas ir dėl to nebūtų reikėję čia likti ilgesniam laikui, nes iš karto pradedi svajoti, kas butų jei... Nustūmusi mintis į šalį, suradau seną „Atspėk, kas aš" žaidimą ir kartu su Eduardu atsisėdome šalia rusenančio židinio. Nors broliukas vis dar nekalba, bent jau pavyksta jį pralinksminti, bandant atvaizduoti buvusius Amerikos prezidentus. 

– Megan! – išgirdau šaukiantį Rėjų, nieko nelaukdama pakilau iš vietos ir nubėgau į miegamąjį. Pravėrusi duris radau brolį ant grindų, šalia lango, greitai pribėgusi pabandžiau jį pakelti. 

– Rej, kas nutiko? – Man pasirodė, kad mačiau kažką už lango, – niūriai sumurmėjo brolis. – Dabar naktis, 11 valanda vakaro, nieko negalėjai matyti, – nuraminau. 

– Aš mačiau, jie ten stovėjo. 

– Kas tie jie? – paklausiau žvilgtelėjusi lango pusėn. 

– Angelai, – jis vėl apie juos užsiminė. 

– Rėjau, kas tau nutiko? Papasakok man, prašau, – maldavau jo. – Meldžiu, Rėj, man neramu.

Brolis nurijo seiles ir prabilo. 

– Aš, kaip ir kiekvieną rytą, išėjau apsižvalgyti apylinkėse, – jis nutilo, lyg prisiminimais grįždamas atgal į tą laiką, kai buvo užpultas. – Ir tada aš juos pamačiau...