Kritusiųju Rūkas

8 Skyrius

Sukau ratus Granto gatve, šaltas vėjas stingdė rankas, ledinis oras užpildė plaučius, o karštos ašaros riedėjo sustirusiais žandais. Norėjau rėkti, šaukti, kad mane kas išgirstų, kad pastebėtų, norėjau bėgti tolyn nuo viso šio pragaro, nuo angelų ir gaujų. Norėjau būti paprasta mergina daug paprastesniame pasaulyje...

Nė nesuvokiau, kaip pradėjau bėgti, tolyn nuo namų, nuo problemų, pro ašaras mačiau tik besikeičiančius pastatus, kurie atrodė it mirę stabai, primenantys, kad šitas košmaras niekada nesibaigs. Nežinau, kiek laiko bėgau, bet kai išvydau Česmano parką sustojau. Aplink buvo tamsu, matėsi tik medžių ir pastatų kontūrai, kuriuos išryškino pilnaties šviesa. Sukniubusi ant žemės nuleidau rankas ant vis dar žaliuojančios žolės ir, žvelgdama tiesiai į mėnulį, pradėjau raudoti balsu.

– Dieve, kodėl? – tikėjausi atsakymo, bet jo nebuvo. – Kodėl tai vyksta? Prašau padėk man, – vos ištarusi šiuos žodžius, išvydau kažką slenkantį prie manęs, greitai nusišluosčiusi akis, bandžiau įsižiūrėti į artėjančią žmogystą. Neturėjau jėgų kažką daryti: nei atsistoti, o tuo labiau bėgti, tad likau klūpėti, kur klūpėjau.

Link manęs artinosi tas pats vaikinas, kurį mačiau mokykloje – medaus spalvos plaukų ir tamsių, lyg naktis, akių. 

Vaikinas lėtai ėjo manęs link vis pakreipdamas galvą lyg stebėdamas gyvūną zoologijos sode.

– Ar aš tave pažįstu? – paklausiau nieko nesvarstydama. Giliai širdyje atrodė, kad esu jį mačiusi ir ne tik mokykloje anąkart, kai mane vijosi du vyrai.

– Ne, ar tau viskas gerai? – paklausė nepažįstamasis šilko balsu. 

– Taip, – atsakiau ir pradėjau kilti iš vietos, kur buvau parklupusi. 

– Leisk padėti, – sumurmėjo ir atkišo ranką. 

Nežinau, kodėl, bet norėjau ją paimti, norėjau pajusti tvirtybę, kuri sklido iš jo, bet nuvijusi šią mintį, papurčiau galvą. 

– Ačiū, galiu ir pati, – perbraukusi skruostus atgalia ranka nusišluosčiau ašaras, kurios vis dar riedėjo skruostais. Atsistojusi apsidairiau, kur esu; stovėjau plynaukštėje viena su nepažįstamu vaikinu, atsiradusiu iš niekur.

– Ką čia veiki taip vėlai?

– Nesvarbu, vis viena jau einu iš čia, – sumurmėjau panosėje ir pasisukau link namų. Tuo pat metu išgirdome kažkokių žmonių šūkavimus. 

– Leisk tave palydėti namo, – pasisiūlė nepažįstamasis. 

Sveiko proto mergina, žinoma, būtų atsisakiusi, bet aš tokia nebuvau, nes puikiai supratau, kad labiau apsiginti galiu nuo vieno užpuoliko nei nuo dešimties, tad linktelėjusi parodžiau, kad sutinku su jo pasiūlymu.

– Aš – Gabrielis, bet gali mane vadinti Gebu, – plačiai nusišypsojęs prašneko mano palydovas. – O tu kuo vardu?

– Megan. 

– Tai ką čia taip vėlai veiki? – vėl paklausė Gebas. 

Susiraukusi atsisukau į jį. Taip iš arčiau galėjau matyti nepažįstamojo veido bruožus: ryškus žandikaulis, šiek tiek įdubusios juodos akys – jos atrodė neapsakomai – lyg naktinis dangus, pilnas žvaigždžių, medaus spalvos trumpai kirpti plaukai buvo sušukuoti atgal. Jis panašėjo į sportininką, galiūną: lyg vaikinas praktikuotų kovos menus – po marškiniais, kuriuos vilkėjo, aiškiai galėjau įžvelgti raumenų linkius. Puikiai supratau, kad jei jis sugalvos mane užpulti, galiu viltis tik, kad pralenksiu jį vikrumu.

– Nieko. 

– Kaip tai nieko? Vidury laukų visiškai viena mergina negali vaikščioti kaip niekur nieko.

– Man reikėjo gryno oro, – piktai tarstelėjau, nesuprasdama dėl ko jam taip parūpo, ką veikiu laukuose vidury nakties, bet, rodos, vos pažvelgus jam į akis visas pyktis pranyksta ir atsiranda ilgesys. 

– Ar toli gyveni?

– Kokias dešimt minučių ėjau, – pakilnojau pečiais. Vos tai ištarusi, pamačiau Eduardą, stovintį gatvės viduryje. Jis buvo visiškai vienas. 

– Eduardai! – sušukau ir pasileidau broliuko link, jis pravirkęs balsu puolė man į glėbį. – Atleisk, kad palikau tave vieną, – sumurmėjau ir stipriau apkabinau brolį; širdį suspaudė sąžinė, juk visai neseniai pažadėjau jo niekada nepalikti vieno.

Norėjau atsisukti į vaikiną, lydintį mane namo, ir pasakyti, kad nuo čia pareisiu pati, tačiau jo jau nebuvo. 

– Mege, – šnirpštelėjo broliukas. – Rėj.

Man nebereikėjo daugiau užuominų ir taip supratau, kad kažkas negerai, o ypač jei mažylis vienui vienas lauke blaškosi. Nieko nelaukdama atsistojau ir paėmusi Eduardą už rankutės, nuėjau į namą, kuriame laikinai apsistojome.

Pradariusi priekines duris pamačiau, kad viskas, kas yra kambaryje, išmėtyta ir išdaužyta, krištolinių taurių šukės mėtėsi ant kiekvieno kampo, mačiau savo kelioninį krepšį suplėšytą ir numestą šalia židinio. Negaišdama laiko, nuėjau į kambarį, kuriame gulėjo Rėjus, bet jo nebuvo, o visas kambarys atrodė kaip po karo, lyg kažkas grūmėsi dėl išgyvenimo. Užpulta adrenalino greitai apibėgau visus namus: sodą, net rūsį, bet brolio nė ženklo. 

Mano gerklę užspaudė riksmas. Nepajėgiau jo suvaldyti iki kol Edis neįsikibo man į delną. Tada vėl pravirkau, pakėliau broliuką ir nuėję į miegamąjį atsigulėme į lovą ir leidomės nešini tąsaus sapnų pasaulio.

Ryte pabudusi tyliai išlipau iš lovos, leisdama Eduardui dar šiek tiek pasnausti. Tyliai susiruošusi nuėjau į virtuvę ir pasiėmusi stiklinę vandens pradėjau kurti planą, kaip surasti Rėjų. Visą naktį budėjau, tikėdamasi, kad jis sugrįš, tačiau tai neįvyko. Todėl žinau: turiu jį kaip įmanoma greičiau surasti. Supratau, kad broliukui su manimi nebus saugu, todėl turiu jį kuo greičiau nuvežti pas senelius, į Šiaurės Pakrantę.

Nieko nelaukdama apsivilkau susirastą švarką ir išėjau ieškoti automobilio, nes eiti pėsčiomis iki ten – neįmanoma, o automobiliu būtų greičiau ir saugiau. Tikėdamasi kuo skubiau surasti vis dar veikiantį automobilį, slinkau prie kiekvieno iš eilės vis tikrindama, ar šis veikia. Po pusvalandį trukusių paieškų Akomos aikštelėje radau senutėlį Wranglerį ir nieko nelaukdama užkūriau variklį, nuvažiavau namų link pasiimti broliuko. 

Vos grįžusi puoliau krauti būtiniausius daiktus, maisto atsargas ir drabužius, o pabaigusi nuėjau pažadinti broliuko. 

– Edi, mažyli, kelkis, laikas keliauti, – tyliai sumurmėjau glostydama švelnų žanduką, o broliukas, piktai suraukęs antakius, nusisuko ant kito šono. – Eduardai, kelkis, važiuojame pas senelius! – linksmai šūktelėjau.

Broliukui to ir užteko, kad pagaliau prabustų. Kol rengiausi kelionei, jis kramsnojo paduotus sausainukus. Trupiniai byrėjo ant manęs. Jei neturėtume slėptis ir kuo skubiau keliauti, greičiausiai būčiau ant jo supykusi, kam drabsto maistą, kurio ir taip nėra. 

Po kelių minučių jau sėdėjome džipe ir palengva važiavome apleistomis Denverio gatvėmis vis išvysdami suniokotas parduotuves, išdaužytas vitrinas ar vis dar rusenančius laužus. Įvažiavusi į 6-tąjį Aveniu greitkelį padidinau greitį, mintyse žadėdama Rėjui jį surasti. Paspaudžiau greičio pedalą, tikėdamasi iki senelių trobelės nusigauti dar greičiau.