Kritusiųju Rūkas

46 Skyrius

Palaukusi valandėlę prie ežero, patraukiau Zoologijos sodo pusėn, bet vos prisiartinusi, išgirdau šauksmus, dėl to pasileidau bėgte.

– Tu jos nevertas, tu ją tik skaudini – Semas šaukė Gebui, bet šis laikėsi tvirtai, neparodydamas jokių jausmų.

– Nieko tu nesupranti, – pasakęs Gebas nusisuko ir pasiruošė eiti, bet Semas įsiutęs puolė šį ir pastvėręs už rankos, trenkė tiesiai į veidą. Girdėjau, kaip jis sutraškėjo, bet, rodos, Gebas nė nepajuto smūgio.

– Aš nenoriu su tavimi muštis, – šaltai atsakė į vaikino kirtį ir paėmęs vaikiną už dilbio patraukė nuo savęs.

– Tu – bailys, – Semas, rodos, kunkuliuoja iš pykčio. – Tu blogesnis už tuos angelus, kurie pagrobė jos brolį, – pareiškė ir nusijuokęs nusisuko. Akimirką, rodos, sustojo laikas ir viskas vyko labai lėtai. Mačiau, kaip Gabrielio veidas persimaino ir jo akyse pasirodė nepažinto pykčio gyslelės.

– Nešnekėk to, ko nežinai! – užriko Gebas ir pastūmė Semą, o šis lyg skudurinė lėlė nuskriejo į tvorą, stovėjusią visai šalia.

– Ei, kas čia vyksta? – paklausiau priėjusi arčiau vaikinų, žvelgiau į Gebą, lyg į nepažįstamą žmogų. – Kas tau darosi? – paklausiau Gabrielio stovinčio lyg statula. Priėjusi prie ant žemės gulinčio Semo paėmiau už riešo, bandydama užčiuopti pulsą. Vaikinas, pajutęs mano prisilietimą, sudejavo.

– Semai, kaip tu? – paklausiau bandydama padėti atsisėti.

– Aaa, mano galva, – pasakė susiimdamas už pakaušio. Iš ten bėgo kraujas.

– Eime, aš tau padėsiu susitvarkyti žaizdą, – pabandžiau vaikiną pakelti ant kojų, žinoma, jis svėrė tikrai daugiau nei atrodė, bet sukaupusi visas jėgas pakėliau. Semas sugebėjo paeiti, bet praskelta galva tikrai nepaleisiu jo eiti vieno. Kai nusigavome iki roplių pastato, mus pasitiko gaujos narių žvilgsniai ir kai jau norėjome praverti duris, pro jas išėjo Džošas.

– Kas nutiko? – paklausė vyras akimis lakstydamas nuo manęs iki Samuelio. – Ar tave kas užpuolė?

Akimirką maniau, kad Semas pasakys apie kivirčą su Gebu, bet vaikinas plačiai nusišypsojo.

– Ne, – atsikrenkštė. – Paslydau ir kluptelėjęs trenkiau galvą į tvorą, – nusijuokė balsu, priversdamas visus į jį pažvelgti. – Nieko rimto.

Džošas kurį laiką stebėjo mus, bet galiausiai pasitraukęs į šoną mus praleido.

– Aš tave stebiu, – pasakė vyras pačiupęs mane už riešo. – Kaip ir tavo draugus, nemanyk, kad aš nepastebiu, kas čia vyksta.

– Ar eini? – paklausė manęs Semas, laukdamas kitoje patalpos pusėje.

– Žinoma, – pasakiau vaikinui. – Gal malonėtum? – kreipiausi į Džošą ir šis paleido mano riešą.