Mane paþadino keistas garsas, sklindantis ið baþnyèios pagrindinës menës. Atrodë, kad kaþkas muðasi, o gal net kaþkam yra lauþomi kaulai, todël nelaukusi në sekundës pasièiupau durklà, kuris visada yra ten, kur esu ir að, pakilusi nuo spëjusios áðilti lovos ir puoliau pro duris, bet nespëjus prisiartinti prie salës dvivëriø durø mane kaþkas paèiupo ir uþspaudæs burnà nutempë kiton pusën.
– Tyliau, èia að, – iðgirdau mamos balsà, todël linktelëdama parodþiau, kad gali mane paleisti.
– Kas èia vyksta? – paklausiau kiðdamasi durklà uþ juosmens.
– Angelai, jie èia ásiverþë, – mama paèiupo mane uþ rankos. – Turime eiti, – padariusi pauzæ vël prabilo: – tuètuojau.
– O kaip Gebas ir Jeris? – paklausiau, itraukdama ranką i jos gniautų. – Kaip jie? Gal jiems reikia mūsų pagalbos?
– Jie susitvarkys, – piktai mane nuþvelgë mama. – Megan, einam. Nesispyriok.
– Að negaliu palikti jø, – pasakiau ir pasisukau salës link.
– Negaliu prarasti ir tavæs, – ðis sakinys privertë mane sustoti kaip ákaltai, po jos þodþiø man suspaudë ðirdá vien pagalvojus, kad ji ið tiesø, susiklosèius aplinkybëms, gali netekti ir manæs, kad að galiu mirti nuo pakvaiðusio angelo ásiûèio. Turëjau susiimti. Juk reikia veikti. Negalima pasiduoti emocijoms. Dël to atsisukusi á jà pagriebiau jos delnà ir iðlëkëme á tamsà, kur mums tolstant, tolo ir grumtyniø garsai. Nenorëjau galvoti, kad tai buvo paskutinis kartas, kai juos maèiau, tikëjausi, kad jiems viskas bus gerai, kad juos dar sutiksiu.
Bëgome gerà valandà tamsiomis gatvëmis, në nesustodamos ákvëpti, kol galiausiai mama sustojo.
– Manau, mes jau saugios, – pratarë ir apsidairë, kur esame.
– Neþinau, ar gerai padarëme juos palikdami, – priëjusi arèiau mamos, uþdëjau jai rankà ant peties. – Kaip tu?
– Juos ar já? – paklausë be uþuolankø, priversdama mane parausti. – Manau, kad tau labiau rûpi Gabrielius nei Jeris.
– Jie man rūpi abu, – pasakiau nemeluodama, bet nesistengiau parodyti ir to, kad jos odiuose būta tiesos.
– Nejau? – mama nusimetë mano rankà nuo savo peties. – Nespëjus dingti broliui, tu kariesi kaþkokiam vaikinui ant kaklo, juk ne taip tave mokiau visà gyvenimà.
– Mama, – niekaip negalëjau suprasti, kas jà taip pakeitë, kad ji pradëjo elgtis su manimi taip ðaltai. – Kas tau nutiko, kur tu buvai dingusi visas ðias dienas?
Mama lëtai vaikðèiojo pirmyn ir atgal, ið to galëjau suprasti, kad jà varsto abejonës ir dviprasmiai klausimai. Akimirkà, kai ji atsisuko, mane nukrëtë ðiurpas, pasirodë, kad á mane þvelgia ne mano mama, o kaþkas kitas, kaþkas svetimas. Tai pastebëjusi, ji priëjo arèiau.
YOU ARE READING
Kritusiųju Rūkas
FantasySeptyniolikmetės Megan gyvenimas pasikeičia, kai jos mieste iš dangaus pradeda kristi angelai. Kartu su dvejais broliais, mergina mėgindama saugiai nusigauti pas senelius, netikėtai yra įtraukiama į paslaptingą ir įvykių kupiną išgyvenimų sūkurį. Ja...
