Kritusiųju Rūkas

24 skyrius

Stovėjau viduryje gatvės, lietui drėkinant mano plaukus ir drabužius. Lietus puikiai paslėpė mano ašaras, riedančias skruostais. Nežinojau, kur eiti, dėl to ėjau kuo toliau nuo vaikinų, kurie visiškai manęs nesuprato ir nė nemėgino to padaryti.

Priėjusi namą, labai panašų į tą, kuriame dingo Rėjus, parklupau prie pat įėjimo ir pravirkau balsu. Džiaugiausi, kad esu viena, kad Eduardas saugiai sėdi pas senelius ir jam netenka matyti manęs tokios palūžusios.

Palūžusi. Štai kokia esu dabar. Žmogžudė – šaukė mano protas, nors širdis ir teisinosi, kad tai tebuvo savigyna.

– Megan?

Išgirdau pažįstamą balsą.

– Megan, ar čia tu? – kreipėsi į mane moteris.

Atsisukusi pamačiau tai, ko tikrai nebesitikėjau išvysti.

– Mama? – atrodė, kad matau vaiduoklį, atėjusį manęs pasiimti iš šio pasaulio.

– Mano mažyte, – pratarė mama ir, parklupusi šalia manęs, stipriai mane apkabino. Nežinau, kiek laiko prabuvome apsikabinusios, bet man buvo visiškai nesvarbu. Šią akimirką džiaugiausi ją suradusi.

– Ką čia veiki, mama? – paklausiau šiek tiek atsitraukusi. – Kur tėtis? Ar jam viskas gerai?

Iš mamos išraiškos supratau, kad ne, dėl to daugiau nieko ir nebeklausiau.

– Kaip tavo broliai? Ar jie su tavimi?

– Eduardas – pas senelius, – nežinojau, kaip jai pasakyti, kad Rėjus dingęs ir, greičiausiai, miręs.

– O Rėjus? – ji paklausė tiriamai žvelgdama man į akis. – Ar jis čia?

– Mama, – padariau pauzę ir įkvėpusi gryno oro tariau, – jis dingo.

Mačiau išgąstį, pyktį ir paniką susimaišiusius akyse, mačiau savo atvaizdą jose.

– Mama, – švelniai priliečiau jos ranką, o ši krūptelėjusi ją atitraukė.

– Mama, aš jį surasiu. Pažadu. Turiu draugų, kurie man padės. Viskas bus gerai.

Nežinau, ar tai sakydama bandžiau įtikinti save, ar ją, bet žinojau, kad be kovos nepasiduosiu. – Svarbiausia, kad judu su Edžiu dabar saugūs,

aš padėsiu surasti Rėjų, – tai pasakiusi mama atsistojo, nusisuko.

– Eime pas Gabrielių, tu turbūt pavargusi, – atsistojau ir priėjau prie mamos, – galėsi pailsėti.

Nieko neatsakiusi ji vos linktelėjo galva ir taip leido man suprasti, kad galiu rodyti kelią. Paėjusios šiek tiek atsiradome priešais bažnyčios pastatą.

– Mes dabar apsistoję čia, – tariau ir pravėriau duris.

Pagrindinėje salėje mudvi pasitiko Jeremielius.

– Ar Gebas yra? – paklausiau šiek tiek aukštesniu balsu nei tikėjausi, dėl to klausimas labiau nuskambėjo lyg cypimas.

– Ką? – paklausęs Jeris atsisuko ir tą akimirką jam išsiplėtė akys. – Amerile?

– Čia – mano mama, – tarstelėjau. – Kas ta Amerilė?

– Niekas, sumaišiau tavo mamą su pažįstama, – trūktelėjęs pečiais Jeris įdėmiai žvelgė į mamą.

– Ar Gebas yra? – dar sykį paklausiau bendrakeleivio.

– Jis išėjo, vos tu pabėgai, – pasakė, – bet greitai turėtų grįžti.

– Nuvesiu mamą pailsėti, ji – labai pavargusi, – pažvelgusi į šalia stovinčią mamą supratau, kad ji nemiegojo kelias paras ir tikrai yra išsekusi. – Ar gali pranešti man, kai grįš Gebas?

– Žinoma.

– Eime, – atsisukau į mamą ir galvos mostu parodžiau kairėje esančių durų link.

Mama, nieko netardama, sekė mane, kol atvedžiau ją iki kambario, kuriame buvo kunigo apartamentai, bent jau taip manau.

– Galėsi čia išmiegoti, o kol užmigsi pabūsiu su tavimi.

Linktelėjusi galvą mama atsigulė į lovą ir nusisukusi ant šono pradėjo giliai kvėpuoti. Prisėdusi šalia jos, glosčiau švelnius plaukus, širdyje džiaugdamasi, kad ji sveika ir yra kartu.

Nežinau, kiek laiko praėjo, bet kai mama pagaliau užmigo, atsistojusi patraukiau į pagrindinę salę. Priėjusi arčiau durų, išgirdau Gabrielių ir Jeremielių kalbantis.

– Amerilė yra čia, – pratarė Jeris. – Ji – Megan mama.

– Amerilė? Ar tu tikras? – pasitikslino Gebas.