Kritusiųju Rūkas

5 Skyrius

Sapnavau, kad krentu. Kaip pasirodė – visą amžinybę. Man buvo šalta ir baisu, norėjau tik vieno, – kad pagaliau nukrisčiau ir viskas pasibaigtų...

Staiga išgirdau bruzdesį. Greit pramerkiau akis – prie lango kažkas stovėjo ir mane stebėjo, neįžiūrėjau veido, mačiau tik stovinčiojo siluetą. Nejudėjau, nė nebandžiau kvėpuoti, kad tas, kas buvo anapus lango, neturėtų priežasties manęs pulti. Pabandžiau ištiesti ranką prie durklo, visuomet laikomą šalimais, nes tai vienintelis greitas būdas apsiginti. Vos nusukus akis, žmogysta greitai dingo, o aš vėl nugrimzdau į miegą, tik šįkart mane apgaubė tamsa. Ryte mane pažadino Eduardas, tampydamas už užkloto krašto. 

– Kas yra, Edi, nori šalia? – Atsisukusi į brolį pamačiau, jog jis išsigandęs. Tai privertė mane greičiau pakilti. – Edi, kas nutiko? Ko nemiegi? 

– Rei, – ištarė mažylis, prašnekęs pirmą kartą po tiek laiko... Jo balselis buvo užkimęs. 

– Kur yra Rėjus? – pašokusi iš lovos, greitai apsivilkau drabužius, kuriuos pasiruošiau iš vakaro. – Ar jis išėjo paieškoti maisto? – paklausiau. Brolis patvirtindamas linktelėjo galvytę.

– Ar senai? – paklausiau, pažiūrėjusi į laikrodį ant riešo. 8 valandą ryto. Mažylis pakilnojo pečiais. Pagriebusi sportinį krepšį ir įsikibusi Edžio rankos, patraukiau laiptais žemyn, į kambarį, kuriame naktį miegojo broliai. Jis buvo tuščias. Kyštelėjau nosį pro praviras virtuvės duris. – Palauk manęs čia, – pasakiau, bet jis tik dar stipriau manęs įsitvėrė. – Aš greit grįšiu, – sumurmėjau. – Pažadu, nepaliksiu tavęs –patikinau broliuką. Paleidusi brolį, nustūmiau jį į kambarį ir paskui save uždariau duris. Išsitraukusi durklą tyliai slinkau link virtuvės. Tuoj pamačiau kažką gulint ant žemės. 

Tai buvo Rėjus. Iš jo kūno tekėjo kraujas. Nieko nelaukusi pripuoliau prie brolio, kuris nereagavo į mano šauksmą ir atrodė visai... negyvas. Bet juk jis negali. Negali mūsų palikti. Be jo – žuvę ir mes. Rėjus privalo būti gyvas. – Rėjau, – pačiupau jo riešą, bandydama užčiuopti pulsą. Vos juntamas. – Rėjau, prašau atsakyk ką nors, – stengdamasi nuryti milžinišką gumulą gerklėje ir elgtis logiškai. Pabandžiau jį pajudinti, bet išgirdau aimaną. Ji mane kiek pradžiugino, suteikdama mažą dalelę vilties. Jis gyvas, o tai – svarbiausia, dabar tereikia jį kažkaip nunešti iki miegamojo. Sukaupusi visas jėgas, iš įtampos virpančiomis rankomis nutempiau brolį iki kambario, kur stovėjo Eduardas. 

– Eduardai, atidaryk duris, – nesulauksi atsako vėl paprašiau, nes svarbi buvo kiekviena akimirka. – Greičiau! Vos mažasis pradarė duris, nutempiau Rėjų lovos link ir atradusi svorio persvaros tašką įridenau brolį į patalą. Bandžiau ieškoti, iš kur bėga kraujas, bet vos tik jį pajudinus, Rėjus suaimanuodavo iš skausmo, tačiau manęs tai nesustabdė, nes žinojau, kas gali nutikti, jei nesustabdysiu kraujavimo – jis gali mirti, tad turėjau tai padaryti, kiek įmanoma greičiau. Suradusi žaizdą nugaroje, kuo skubiau ją sutvarkiau: subintavusi brolį per liemenį palikau jį gulėti.

Praėjo kelios valandos, nuo to, kai jį radau, vis nešiau vandenį ir bandžiau jį jam sugirdyti. Kai šį kartą atnešiau, Rėjus žvelgė man tiesiai į akis, nerodydamas jokių jausmų, lyg būtų pabudęs iš miego. 

– Kaip tu? – priėjusi padėjau stiklinę ant stalelio šalia lovos ir atsisėdusi šalimais paėmiau už riešo tikrindama pulsą. – Kas tau nutiko?

 – Angelai, – pasakė, o tuo metu jo pulsas gerokai šoktelėjo ir vėl atsijungė.