Kritusiųju Rūkas

36 skyrius

Pasukusi į Kolfakso gatvę, patraukiau atgal,Romados viešbučio link. Visur buvo tylu, girdėjautik savo žingsnius, kurie mane sekė, neduodamitaip trokštamos ramybės.

Kai po dešimties minučių priėjau viešbutį,ant stogo kažką pastebėjau, bet apsimečiau, kadten nieko nėra, greitesniu žingsniu patraukiauį pastatą, bet vos užlipus į antrą aukštą manepasitiko Gebas.

– Mes ne vieni, – perspėjo.

– Aš pastebėjau kažką ant stogo, bet maniau,kad tik pasirodė, – papasakojau Gebui, ką mačiau.

– Eik į savo kambarį, – paliepė.

– Ne. Aš niekur neisiu, – užsispyriau kaipužmušta. – Nebepaliksiu tavęs.

– Megan, dabar tam netinkamas laikas, –suniurnėjo Gebas. – Aš grįšiu.

Jis pastūmė mane į šoną ir greitu žingsniunuėjo į koridoriaus galą, kur netrukus dingo,palikęs mane vienui vieną.

Nė nesupratau, nuo ko viskas prasidėjo.Į pastatą ėmė veržtis vis daugiau ir daugiaunepažįstamų žmonių, nė vieno nebuvau mačiusianksčiau.

– Kas čia vyksta? – paklausė manęs iš kambarioišėjusi mama, bet kai apsidairė, nežinau, ar kąpastebėjo, bet greitai mane pačiupusi už rankosįsitraukė į kambarį.

– Nežinau, aš ką tik parėjau, – patyliukaissušnibždėjau ir nusukau akis.

– Kur tu?.. – pradėjusi klausimą mama jo neužbaigė. – Dabar tai nesvarbu, – prabilo. –Svarbiausia tave išlaikyti saugiai.

Niekad negirdėjau mamos taip kalbant, josbalsas, rodos, pasikeitė, akys pradėjo visiškaikitaip spindėti. Atrodė, kad priešais mane stovivisiškai svetimas žmogus.

Staiga į mamos kambarį įpuolė Jeris.

– Ačiū Dievui, tu esi čia, – atsiduso vaikinas,o jam paminėjus Visagalį mama nusijuokė. Jeris trumpąakimirką pažvelgė į mamą, tada atsisuko į mane. –Mums reikia eiti, – jis apsidairė kambaryje. – O kurtavo draugas?

– Semas? – pasitikslinau ir vaikinaslinktelėjo galva. – Jis yra Zoologijos sode,lesina paukščius, – sarkastiškai pasakiau, o Jerioveidas klausiamai persiraukė. – Ilgai pasakoti.

– Gerai, – pačiupęs mane už alkūnės pradėjotempti iš kambario. – Man ir neįdomu. – Akimirkąstabtelėjęs, jis atsisuko į mamą. – Ar eini?

– Taip, jūs eikit, aš pasivysiu, – pasakiusimama nusisuko į lango pusę.

– Mama? – pažvelgiau į ją, bet ji nė nesureagavo. – Mama, pažvelk į mane, – paprašiau,bet tą pačią akimirką kažkas trenkėsi į apartamentolangą ir kambaryje pažiro šukės. Jeris savo kūnuspėjo mane užstoti, bet mačiau, kaip dalis jųsusmigo į mama. – Mama! – suklykiau. – Mama!

Į mane ji nė neatsisuko, kad ir kaip bešaukčiau.

– Mes turime dingti, – tyliai mane spausdamasglėbyje pasakė Jeris.

– Negaliu, – bandžiau priešintis jo stipriemsgniaužtams, pažvelgusi per jo petį mamos linkpamačiau tai, ko mano pasąmonė negalėjo pripažinti.Iš mano mamos nugaros matėsi išlindusi pora šampanospalvos sparnų.

– Megan, nešdinkis iš čia. Jeri, pasirūpink, kadjai nieko nenutiktų ir suraskit Rėjų, pargabenkitjuodu namo, pas mano tėvus, sveikus ir gyvus –sukomandavo ji.

– Gerai, – daugiau nieko nesakęs, Jeris manepačiupo per liemenį, nusinešė koridoriumi tolyn, nuokambario, kuriame palikau pažįstamai nepažįstamąmamą.

– Paleisk mane, ji – ten viena, turime jai padėti. – Daužiau vaikino krūtinę, bet jam taivisai nerūpėjo.

Po kelių sekundžių pradėjome leistis laiptaisžemyn, palikdami visą šurmulį už nugarų.

Laiptų pabaigoje mus pasitiko Semas.

– Kas čia vyksta? – paklausė niekonesuprasdamas. 

– Varyk žemyn, – paliepė jam Jeris. 

– Kur Megan mama? – dar paklausė Samuelis,dairydamas, ar dar kažkas ateina paskui mus. 

– Klausimus pasilik vėlesniam laikui, nebentnori susidurti su piktais puolusiais angelais, –grasinamai perspėjo jį Jeremielius. Semas daugiaunieko nebeklausinėjo, pasitraukė mums iš kelio irpatraukė įkandin, išėjimo link.

Vis dar negalėjau patikėti tuo, ką mačiau,mano pasąmonė vis bandė atmesti vaizdinį, bandėpaneigti sparnų egzistavimą ant mamos nugaros. 

– Jau gali mane nuleisti, – pasakiau, nes kadir kaip patogu būtų keliauti nešinai, jaučiausilyg našta, kuri, turinti galimybę naudotis savokojomis, išnaudoja kitą žmogų.