Kritusiųju Rūkas

38 skyrius

– Judu – su manimi, – atsisukęs į mudu su Semu,pasakė Džošas ir drauge su bičiuliu patraukėmepaskui dabartinį gaujos vadeivą.

– Kas ten vyksta? Ar tai angelai?

Abu su Semu susidairėme ir linktelėjęs galvąvaikinas leido kalbėti man.

– Nežinom, viskas prasidėjo netikėtai, nėnespėjome susivokti, – pasakiau dalį tiesos, kitąnutylėjau, nes ir pati nelabai suvokiau.

– Kodėl jie tavęs taip nori? – paklausė manęsvyras.

Akimirką tylėjau, nes nežinojau, ką atsakyti.

 - Nežinau, – pasakiau teisybę, norėjau ir patisužinoti, kodėl jau kelintą kartą jie atsirandabūtent ten, kur esu aš. Trumpą akimirką pagalvojau,kad gal dėl mano mamos, bet nustūmusi šią mintį,tvirtai pažvelgiau Džošui į akis.

– Manau, kad kažko nesakai, – atsisėdęs į savokrėslą vyras susidėjo rankas ant krūtinės. – Tiksliau,manau, kad kažką slepi, – aš puikiai supratau, kąjis turėjo omenyje, juk tikrai nesakiau to, kąslepiu nuo visų. Slėpiau tai, kuo nesididžiuoju, dėl ko pati savęs nekenčiu.

– Nesuprantu, apie ką tu čia kalbi, – atsakiauramiu tonu, tikėdamasi, kad drebančios rankos manęsneišduoda. – Ar jau galime eiti?

Jis akimirką dar mane stebėjo, tada mostelėjoranka, duodamas laisvę eiti, vos išėjus pro duris įpagrindinę salę, apsuptą roplių ir tokių pat gaujosnarių, išgirdau kaip Samuelis lengvai atsiduso.

– Mes apsistosime viename kambaryje, – prabilo,jau žiojausi prieštarauti, bet jis mane nutildė. – Ogal nori viena pasilikti kambaryje, kai tiek vyrųsėdi čia?

Supratau, ką jis norėjo pasakyti, tačiaujaučiausi it nesavam kaily, nenorėjau čia pasilikti,kai mano mama ir Gebas nežinia kur ir ar yra sveiki.Tyliai mintyse prašiau, kad jie grįžtų saugiai, kadgrįžtų pas mane. Norėjau paaiškinimo, kas čia vyksta. 

Semas mus nuvedė į galinį kambarį, kuriametikriausiai turėjo būti pagalbinė budėjimo patalpa,leido man atsisėsti ant sofos, o pats liko stovėti.

Žvelgiau į jį, vis mąstydama, kodėl jisnusprendė man padėti.

– Kodėl? – paklausiau nė nesuprasdama, kadkalbu garsiai. 

– Kas kodėl? – sutrikęs paklausė Semas. 

– Kodėl man padedi? – paklausiau, o vaikinaspasimuistęs susikišo rankas į kelnių kišenes. 

– Nes tu tokia, kaip aš, – tyliu balsu prabilovaikinas. – Tu – vieniša, manau, kad tavęs, taipkaip ir manęs, niekas nesupranta ir nežino, kąišgyveni. Nesakau, kad esi padariusi kažką blogo,pavyzdžiui, nužudžiusi ką nors, bet aiškiai kažkąslepi, kažko neišleidi, vis laikai tai ir galiausiaiviskas išsiverš.

Norėjau jam prisipažinti, kad tai aš nužudžiaujo tėvą, bet bijojau, bijojau, kad jis man neatleisir daugiau nepadės. Supratau, kad slėpdama tokiąinformaciją elgiuosi savanaudiškai, bet kitaipnegalėjau, nenorėjau, kad mane smerktų dar kažkas,ne tik mano pačios sąžinė.

– Ar tu buvai artimas su savo tėvu? – paklausiau.

Vaikinas akimirką patylėjo ir priėjo, tadaklestelėjo ant sofos greta manęs.

– Kaip čia pasakius, jis nebuvo mano tikrasis tėvas, – Semas nutilo. – Jis atsirado mūsų gyvenime,kai manasis mus su mama paliko. Man nuo pat pradžiųjis nepatiko, o tuo labiau Džošas, bet dėl mamosapsimečiau, kad priimu jį taip pat, kaip ir jisapsimetė, kad sutaria su manimi. Dažnai pykdavomės,bet niekad jam nelinkėjau mirties.

– Ar tau įdomu, kas jį nužudė? – paklausiaurydama seiles.

– Nežinau, keršyti tikrai nekeršyčiau, nesukerštingas, bet norėčiau pažvelgti tam žmogui įakis ir sužinoti priežastį. 

– O sužinojęs ką darytum?

– Turbūt pasakyčiau Džošui, kur jo žudikas,nes jie buvo kaip broliai. Tegu jis ir keršija.

Nė nepastebėjau, kad sėdėjau visa įsitempusiir nė neįkvėpdama oro. Kai galiausiai įstengiaupažvelgti Semui į akis, mačiau jo rudas akis švelniaityrinėjant mano veidą ir leidusi sau atsikvėptinuleidau galvą ant draugo peties, tikėdama, kadrytojus ateis greičiau nei manau.