Kritusiųju Rūkas

7 Skyrius

– Ką? Angelus? Kaip jie atrodė? – nesusilaikiusi pertraukiau, bet iš Rėjaus reakcijos akimirksniu supratau, kad reikia palaukti. 

– Žmones – vyrus ir moteris. Nors jie ginčijosi, bet negalėjau girdėti dėl ko. Bandžiau prisliūkinti arčiau, tačiau vos priėjus, vienas mane pastebėjo, nė nenumanau kaip, nes slėpiausi apleistame pastate. Vos jam pasukus manęs link, angelas sušvytėjo auksu ir jam iš už nugaros iššoko dvi poros milžiniško dydžio sparnų, – man užėmė kvapą, o brolis ir toliau tęsė pasakojimą. – Stengiausi susirasti vietą, kur pasislėpti, bet neturėjau laiko, ir vos pabandžius atsisukti, pažiūrėti, ar jis artėja, – tas sutvėrimas jau stovėjo tiesiai man prieš akis. Iš pažiūros, tas padaras atrodė lyg paprastas vyrukas, na, gal šiek tiek per daug laiko praleidęs sporto salėje, bet sparnai už jo – rodė nežemišką prigimtį. Nė nespėjus mirktelėti, jis pagriebė mane už gerklės ir pakėlęs tėškė į sieną, bandžiau gintis, tačiau tai buvo ne mano jėgoms, atrodė, kad bergždžiai bandyčiau kumščiuoti orą. Kai padaras... 

– Cherubinas, – pertraukiau, nes dar iš mokyklos žinojau, na, per pamokas apie tikėjimą mums kalbėjo, kad angelai, švytintys auksu ir turintys keturis sparnus yra cherubinai, jie saugo pietinę rojaus vartų pusę. 

– Tai ar tu nori sužinoti, kas nutiko, ar ne? – piktai paklausė brolis. – Atsiprašau, – tyliai sumurmėjau, prisitraukdama arčiau krūtinės kelius. – Tas Cherubinas, kaip tu jį vadini, priėjo ir užmynė mano krūtinę, o po manimi esanti stiklo šukė susmigo tiesiai man į nugarą, kaip tik tada ir praradau sąmonę. Kai pradėjau budintis, jutau, kad mane kažkas neša, tačiau buvau taip išsekęs, kad negalėjau nieko įžiūrėti ir viskas akyse aptemo. Tada tu mane radai ant grindų.

– Rėjau, o tu nepameni, jog buvai prabudęs prieš keletą valandų? – paklausiau brolio, norėdama sužinoti, ar jis sąmoningai mane užsipuolė.

– Ne, juk ką tik papasakojau, ką atsimenu, nemanai, jog jei būčiau prabudęs anksčiau, būčiau tai paminėjęs? – piktai subambėjo jis. 

Brolis į mane žiūrėjo taip, lyg man jaustų neapykantą, todėl neišlaikiusi jo žvilgsnio nusukau akis. Negalėjau suprasti, kas vyksta, kodėl jis taip pasikeitė.

– Gerai, suprantu, atleisk, kad tiek daug klausinėju. Man tiesiog svarbu, kas tau nutiko, suprask, man likote tik judu su Eduardu, nežinau, ką daryčiau jei netekčiau jūsų, – sakiau aš, nors ir mačiau, kad brolio žvilgsnis vėl yra neįskaitomas, bedvasis, rodos, jis žvelgia kiaurai manęs.

Nebetariau daugiau nė žodžio ir pakilau nuo lovos, nuėjau svetainės link. Tarpduryje mačiau Edį, atidžiai stebintį mane – jis buvo išsigandęs. Galėjau tai suprasti iš jo akių. Aš ir pati jutau baimę, jutau ją savo kauluose, atrodė, kad ji teka net venomis. Norėjau išeiti, pakvėpuoti grynu oru ir susivokti, kas vyksta, tad nieko nelaukdama nėriau pro duris į tamsią gatvę, apsuptą nežinomybės.