30 Skyrius

19 3 0
                                    

– Kur jis?! – užrikau.

– Megan? – iš apačios atsklido mamos balsas. –Ar viskas gerai? – paklausė ji. Vos nusukus akis nuopadaro, jis dingo. Priėjusi arčiau lango pajutaugniaužtus ant gerklės.

– Tu tokia kvaila, – sušnypštė angelas, ojo gniaužtai vis labiau mane dusino, jaučiausibejėgė, nors ir bandžiau gintis, bet mano smūgiai,rodos, ėjo kiaurai per jį.

– Ei tu! – išgirdau Semo balsą ir staiga atskriejokažkas blizgaus, angelas pradingo, priversdamasmane parklupti ant grindų. – Kaip tu? – paklausėvaikinas pribėgęs prie manęs.

Negalėjau jam nieko atsakyti, tik susigriebusiuž gerklės pradėjau kosėti. Pažvelgusi į savodelnus pastebėjau kraują.

– Ar tau viskas gerai? – paklausė Samuelis,turbūt pastebėjęs kraują. Linktelėjusi galvapabandžiau atsistoti, bet nepajėgiau. – Leisk tau padėti, – pasisiūlė, vos atsistojau ir pradėjaunormaliau kvėpuoti, į viršų atbėgo mama.

– Mieloji, ar tu sveika? – priėjusi arčiau, jimane apkabino ir paglostė plaukus.

– Taip, man viskas gerai, – atsitraukusi nuomamos pabandžiau pajudėti iš vietos, bet manokojos, neišlaikiusios pusiausvyros, pradėjo linktiir net nepajutau, kaip pasvirau laiptų link. Mačiauišgąstį mamos akyse, bet nespėjus nukristi manesugavo Semas.

– Jau antrąsyk, – nusišypsojo vaikinas pasviręslink manęs, – bet man visai patinka tave gelbėti.

– Ačiū, – tarstelėjau ir, padedama vaikino,pagaliau nusigavau į kambarį, kuriame galėjauatsigulti ir pabandyti užmigti. 

Pabudusi ryte pažvelgiau pro langą vissvarstydama, kur yra Gabrielius. Nė nemaniau, kadjo taip ilgėsiuosi vos atsiskyrusi nuo jo.

Išgirdusi balsus apačioje, nusileidau laiptaisžemyn ir, įžengus į svetainę, mane pasitiko Semas.

– Labas rytas, gražuole, – nusišypsojęsvaikinas priėjo arčiau manęs. – Kaip išsimiegojai?

– Ačiū, gerai, – atsakiusi atsitraukiau nuovaikino per kelis žingsnius. Mane erzino jo tokspasitikėjimas savimi. – Kada keliausime?

– Galime kad ir dabar pat, – atsakė šis.

– Tai puiku, mama, ar tu pasiruošusi? –atsisukusi į mamą pastebėjau, kad ši jau buvopasiruošusi. – Tai kur keliausime? Kas tie tavodraugai?

– Jau minėjau, jie man skolingi, plius, jienekenčia angelų.

– Gerai, – pritariau. – Rodyk kelią.

Kritusiųju RūkasWhere stories live. Discover now