Kritusiųju Rūkas

53 skyrius

Nė nepastebėjau, kaip užmigau, o vos tik prabudus ir nejučia užplūdus jausmams, prisiminiau ankstesnius įvykius ir tai, ką prikalbėjau.

Jaučiausi baisiai dėl to, ką paskiau, bet jis neturi teisės manęs kaltinti dėl to, kad noriu išgelbėti sau brangius žmones.

– Pabudai? – mano apmąstymus nutraukė švelnus Jeremieliaus klausimas. Pasukusi galvą vaikino pusėn, pamačiau kaip besileidžianti saulės šviesa nuspalvina jo šviesias sruogas ir švelniai įrėmina griežtus veido bruožus. Akimirką jis atrodė stebuklingai ir tai manyje kažką atvėrė, bet vos pastebėjęs mano žvilgsnį vaikinas nusijuokė, priversdamas mane nurausti.

– Atleisk, – sumurmėjau. – Ar ilgai miegojau? – paklausiau bandydama išvaikyti nejaukią akimirką.

– Geras tris valandas, – atsikrenkštęs vaikinas stebeilijosi į kelią. – Greit būsime vietoje.

Mes jau čia. Ši žinia mane sujaudino: širdis plakė neapsakomai greitai ir oda pašiurpo, nors automobilyje veikė šildytuvas.

– Mes juos išgelbėsime ir grąžinsime jus namo, – padaręs trumpą pauzę vaikinas pažvelgė į mane. – Visus, – vaikinas puikiai pastebėjo mano susijaudinimą ir, manau, taip bandė mane nuraminti, kad viskas bus gerai, kad pagaliau turėsiu galimybę apkabinti savo brolį, kurio nemačiau mažiausiai tris mėnesius – kai jis dingo, buvo rudens pradžia, o dabar pradėjo žemėn kristi baltas sniegas.

Likusią kelio dalį tylėjome, nepratarėme nei žodžio, kol netikėtai gale nusileido Gabrielius su savo draugais, pro galinį veidrodėlį mačiau, kaip jis atsisėdo į tolimiausią vietą ir stebėjo mane.

Negalėjau suprasti, ar jis nusiminęs, įskaudintas, ar supykęs. Norėjau tiesiog išlipti ir prieiti prie jo, švelniai pabučiuoti, leisti suprasti, kad gailiuosi dėl to, ką pasakiau.

– Jam viskas bus gerai, – pasakė Jeris nutraukdamas tylą. – Tu pasakei tiesą, – vaikinas nurijo seiles. – Tu mūsų nieko neprašei, neprašei, kad tavimi rūpintumėmės ir saugotume, dėl to jis neturi teisės ant tavęs pykti. Jis negali pykti ant tavęs, kai pats elgėsi lygiai taip pat.

– Ką turi omenyje? – paklausiau nesuprasdama, apie ką angelas kalba.

– Tai ne mano reikalas, – kone šiurkščiai pasakė atsakė Jeris. – Ne man kištis, tiesiog sakau, kad jis neturi teisės tau priekaištauti.

– Gerai, – tyliai numykiau ir toliau stebėjau Gabrielių.

Staiga Jeremielius sustabdė automobilį.

– Kas nutiko? Ar jau atvykome? – paklausiau akimis bėgiodama tuščiais laukais.

– Jie mus pastebėjo, – sumurmėjo draugas sau po nosimi.

– Cherubinai? – pasitikslinau, neleisdama širdžiai pradėti plakti kaip išprotėjusiai.

– Jie žino, kad mes čia, – pakartojo jis. Visi lyg susitarę išlipome iš pikapo.

– Jie mūsų lauks, – prabilo Paskaras. – Jie

nepuls mūsų pirmi, – pasakė ir pažvelgė į mane.

– Iš kur tu tai žinai? – paklausiau vaikino

nevaldydama atsiradusio smalsumo.

– Paskaras – vizijų angelas, jis gali matyti

tai, kas buvo, ar dar tik gali įvykti, – už vaikiną atsakė Afrielė. Štai kaip jie taip greitai mane surado, juk neįmanoma iš niekur nieko nusileisti būtent į tą kelią, kuriuo važiavau aš – pamaniau.

– Gerai, – prabilau žvelgdama visiems į akis. – Tai ką darysime? Juk laukti daugiau nebegalime.

– Tu nieko nedarysi, – šaltai atsakė Gebas. – Jerai, Manakieli, vykite apsižvalgyti iki jų buveinės, Paskarai, tu žinai ką daryti. Afriele, lik su Megan čia, o aš pats turiu reikalų.

Sukomandavęs vaikinas trumpam atsisuko į mane, pažvelgė šaltu it ledas žvilgsniu ir sumojęs savo sniego baltumo sparnais kartu su Jeriu, Manakieliu ir Paskaru pakilo į dangų.