Kritusiųju Rūkas

2 Skyrius

Tik tada ir išgirdau, ką jis girdi – gaują.

Nuo apokalipsės pradžios pavojų kėlė ne tik angelai, bet ir gaujos, susibūrusios skirtinguose kvartaluose. Pasukusi galvą Matėjaus gatvės link, pamačiau grupelę vyrų, lėtai slenkančių link mūsų.

– Bėgam! – riktelėjo brolis, nelaukęs, ar paklusiu, greitu mostu čiupo Edį ir puolė mokyklos link.

– Nepaspruksit ir nepasislėpsit! – iš nugaros atsklido vyro balsas.

Bėgau koja kojon su Rėjumi. Nors jis ant nugaros ir laikė Eduardą, vis tiek buvo vikresnis už mane. Pribėgę mokyklos paradines duris, supratome, kad jos – užrakintos. Nuleidęs mūsų mažąjį ant žemės, Rėjus įsibėgėjo ir per jėgą išstūmė jas. Mes pasileidome koridoriais – ieškojome bent kokio prieglobsčio. Saugios kertelės. Vos po kelių akimirkų pamatėme 206 kabinetą, kuris buvo uždarytas, dvivėrės durys dar neišlaužtos, neišvilktos balažin kur, todėl už jų visi trys ir pasislėpėme.

Sėdėjome tyliai, sulaikėme kvapą, nes girdėjome aplink balsus. Tai – mūsų ieškanti gauja.

Nežinau, kiek praėjo laiko: gal kelios minutės, o gal visa valanda – kai nebegirdėjome jokių svetimų, baugių balsų.

– Einu pažiūrėti, gal rasime kuo užsikloti nakčiai, gal pasiseks ir kokio maisto bus, o tu sėdėk čia ir niekur nekišk nosies, – tyliai sukomandavo brolis. Jau žiojausi prieštarauti, bet jis, metęs piktą žvilgsnį, mane nutildė.

– Nė nebandyk, ar supratai?

– Taip, – atsakiau ir priglaudžiau Edį prie savęs.

Broliukas buvo toks pavargęs, kad užmigo akimirksniu, kai tik uždarėme duris už savęs. Paskutiniosiomis dienomis jis visai nebekalba, nors anksčiau jo sutramdyti negalėjai. Tėtis dažnai pasakodavo, kad Edis panašus į mane, nes kai buvau jo metų visur kišdavau nosį, klausinėdama pačių absurdiškiausių klausimų.

Ech, pasiilgau tėčio ir mamos, man jų trūksta, suprantu, kad Rėjus jų irgi pasiilgo, nors vaidina, kad ne. Matau tai iš jo veido ir akių, kurias vis bando paslėpti po beisbolo kepuraite.

Praėjus maždaug valandai, jis grįžo rankose nešinas antklodėmis ir keletu skardinių pupelių.

– Užsiklokit ir pabandyk pamiegoti, ryt – ilga diena, – pasakė ir pats užsiklojęs nusisuko nuo manęs.

Nežinau, kiek laiko jau praėjo, ar buvau užmigusi, ar ne, greičiausiai nė nesudėjau bluosto. Tyliai stebėjau Rėjų, jis apie kažką mąstė.

– Negali užmigti? – paklausė.

– Nelabai, gal buvai lauke?

– Taip, jau švinta, gaujos nesimato. Nori eiti

su manimi ieškoti valgyti, kol Edis miega? – Galime.

Abu, lyg susitarę, pakilome iš savo vietų. Dviem antklodėmis užkloję brolį išėjome iš slėptuvės. Mokykla buvo milžiniška, pagrindinis koridorius išsiskyrė dar į penkis mažesnius, iš visų pusių mus supo vaikų, nugalėjusių olimpiadose, medaliai, daugybė nuotraukų iš varžybų ir įvairių festivalių. Jie visi turėjo gyvenimus, kūrė savo ateitį, o dabar viskas nutrūko, viskas nebeteko prasmės.

– Aš einu į pietinę mokyklos dalį, – sumurmėjo brolis, – o tu apžiūrėk šiaurinę.

Linktelėjau ir nuėjau. Atsisukusi pamačiau brolį, sustojusį prie amerikietiško futbolo taurės. Prieš visą šią painiavą jis turėjo eiti į varžybas, nuo kurių priklausė jo ateitis, Rėjus norėjo tapti profesionaliu žaidėju, bet viskas pasibaigė.

Priėjusi laukujes duris išgirdau balsus, lyg kažkas ginčytųsi. Prisislinkusi arčiau, priglaudžiau ausį prie durų.

– Aš tau sakau, juos pardavę, gausime krūvą pinigų, gyvensim kaip milijonieriai, – prašneko pirmasis vyras.

– Nežinau, Taileri, man tai atrodo pavojinga.

– Džošai, kai tokie laikai, niekam nėra saugu, bet mes turime valdžią savo rankose, daugelis gaujų – mūsų sąjungininkės, jie visi klausys kad ir ką pasiūlysime.

Pokalbis taip įtraukė, kad nė nejusdama pasilenkiau pirmyn daugiau nei saugu – durys sutrinksėjo.