Kritusiųju Rūkas

43 Skyrius

Apie ką nori kalbėtis? – paklausiau vaikino, eidama pro šalį, link pastato, kur buvome apsistoję.

– Apie mano elgesį pastaruoju metu, – tyliai pasakė Semuelis. – Aš elgiausi kaip tikras niekšas, aš niekada taip nesielgdavau, bet kai atsiradai tu, kai pirmą kartą tave pamačiau, tu kažką manyje sukėlei, sujaukei protą...

– Baik, – nutraukiau jį. – Nesakyk, kad man kažką jauti, juk manęs nė nepažįsti, o bendrauji vos savaitę, gal šiek tiek daugiau.

– Megan, – jis bandė ištiesti ranką į mane, bet aš atsitraukiau. – Tu man labai patinki, o kai matau jį, – jis nutilo ir atitrauktą ranką suspaudė į kumštį. – Kai matau jį šalia tavęs ir kaip tu į jį žvelgi, – jis palengva atpalaidavo kumštį. – Mane tai nervina, aš įsiuntu.

– Dėl Dievo meilės, – nusijuokiau. – Semai, ką tu čia šneki? Tu susimaišęs savo smegenyse, kai tiek dabar visko vyksta, tu negali žinoti, ką jauti, aš pati nė nežinau, kas vyksta mano širdyje... – pasakiau nusukdama veidą į rytų pusę, kad vaikinas nepamatytų, kaip mano skruostai išrausta iš jaudulio, prisiminus akimirką su Gebu prie ežero. – Ką tik žuvo mano mama, ji pasiaukojo dėl manęs, – prisiminus mamą man vėl suspaudė širdį, o akyse prisikaupė ašarų. – Nejau manai, kad šeimą iškeisiu į vaikiną?

– Ne, – tvirtai atsakė, bet jam nespėjus kažko daugiau pasakyti, atsisukau į vaikiną ir priėjusi arčiau paėmiau už rankos.

– Todėl prašau baigti, negaliu rinktis nei tarp judviejų, nei tarp savo šeimos. Aš visada rinksiuosi šeimą, visada ji man bus pirmoje vietoje, kad ir ką mylėčiau ar nemylėčiau, – tai pasakiusi apsisukau ir greitu žingsniu nuėjau į pastatą.

Uždariusi dvivėres duris, pagaliau įkvėpiau gaivaus oro, sumišusio su drėgme. Žinau, kad vaikinui pasakiau teisybę. Aš visada rinksiuosi savo šeimą, ji man svarbiausia visame pasaulyje. Mano prioritetas – brolis, o jis dabar – priešų nelaisvėje.

Nieko nelaukusi vėl pravėriau duris ir patraukiau į gaujos pastatą, kuriame buvo žemėlapis, norėjau jį panagrinėti prieš kelionę, bet vos išėjus į atvirą vietą, pajutau vėjo gūsius, kurie sukėlė šalčio pliūpsnius.

– Labas, senai nesimatėm, – išgirdau kažkieno balsą, sklindantį iš už nugaros, nė neabejojau, jog tai – tas cherubinas, kuris mane nudūrė ant Rezervuaro tilto, ir tik dėl to neišsigandau atsisukusi ir jį išvydusi. Akimirką mano širdis nustojo plakusi, bet vėl jam prabilus, pradėjo daužytis. – O aš spėjau tavęs pasiilgti, – nusijuokė padaras, o jam už nugaros styrojo keturios poros didelių ir galingų sparnų.