Kritusiųju Rūkas

45 skyrius

Kritau žvelgdama aukštyn, vis laukdama, kol pasieksiu grindinį, jau laukiau smūgio, susidūrimo, atrodė, kad praėjo visa amžinybė, bet tada išvydau tuos didėlius ir akinamai baltus sparnus. Gabrielius iš tiesų buvo angelas, angelas vis atsirandantis, kai man gresia pavojus, kai gyvybė kybo ant plauko. Po kelių akimirkų pajutau jo stiprias rankas, kurios saugiai mane apglėbė per liemenį ir palengva nusileidome ant žemes.

– Kodėl tu taip pasielgei? – paklausė manęs Gebas, suimdamas mano veidą rankomis. – Ar tu visai pamišai? O jei nebūčiau buvęs tas, kuo mane laikai? Jei būtum žuvusi?

Mačiau nerimą jo akyse, mačiau, kaip jo akyse atsispindi baimė.

– Bet juk taip neatsitiko, juk aš neklydau ir tu mane išgelbėjai. – Ištiesiau ranką link jo sparnų, vos prilietus sparnai sukrutėjo lyg būtų sujudinti vėjo gūsio. Plunksnos buvo tokios švelnios, lyg aksomas, kiekvienas plunksnos lopinėlis kuteno pirštų galiukus.

– Jie nuostabūs, – pasakiusi stipriau apkabinau Gabrielių. – Nesuprantu, dėl ko tu norėjai nuslėpti tiesą nuo manęs.

– Nes tai per mane viskas nutiko, per mane visi angelai nusileido žemėn, per mane dingo tavo brolis, – vaikinas lengvu judesiu atstūmė mane ir nusisuko suskleisdamas sparnus.

– Nesuprantu, ką turi omenyje, – pasakiau labiau atsitraukdama nuo vaikino.

– Megan, aš tave pamilau, kai to nederėjo, – Gabrielius atsisuko į mane ir pamačiau skausmą jo akyse, – ir padariau tai, kas buvo uždrausta.

– Ką tu, po galais, čia kalbi? – paklausiau vis bandydama susivokti, ką jis kalba. Suprantu, kad norėjau viską sužinoti ir tai galbūt mano vienintelis šansas.

Gabrielius, priėjęs šalia, paėmė mane už rankos. Jo prisilietimas perliejo lyg elektra, kūnas pašiurpo, rodosi, kutenamas plunksnų, norėjau tiek daug sužinoti, kas buvo tas vaizdinys, kodėl cherubinai mane persekiojo, o galbūt svarbiausias klausimas, kodėl būtent aš.

– Viską papasakosiu, kai bus laikas, dabar – tiesiog negaliu, – pasakė Gebas ir pasitraukęs nuo manęs, patraukė Tropikų parko link. Jis praktiškai bėgo. Stovėjau apstulbusi ir nežinojau, ką daryti toliau.

– Gabrieli, – ištariau ir pasilikau stebėti besileidžiančios saulės ir vaikino, susiliejančio su šviesa.

Viena mano pusė vis dar negalėjo patikėti, kad tai – tiesa, kad Gabrielius yra angelas, kad jis mane... myli.

Netikėtai man grįžo sapno vaizdinys, kurį mačiau prieš pabusdama. Prisiminiau Gebą ir Jeremielių prie mano kūno minioje, tarp daugybės žmonių. Jeris mane prikėlė, aš tai žinojau. Galbūt ir prie tilto mane prikėlė Jeris. Galbūt tik dėl jų aš vis dar gyva ir turiu galimybę surasti savo brolį ir apsaugoti šeimą.