Kritusiųju Rūkas

28 Skyrius

– Atleisk, mieloji, aš nenorėjau, tiesiog,tiek daug vyksta, jaučiuosi kartais kaip nesava, –ji švelniai mane prisitraukė ir apkabino.

Apsikabinimas man suteikė šiek tiek stiprybės.Atsitraukusi apsižvalgiau, kur mes esame – stovėjomedviejų kelių sankirtoje, apsuptos gyvenamųjų namų.

– Eime ten, – rankos mostu parodžiauŠventosios Gatvės link. – Palauk čia, – pasakiaumamai ir patraukiau tikrinti pirmojo namo, kurisbuvo arčiausiai.

Pravėrusi paradines duris, išgirdau keistągarsą. Atrodė, kad kažkas nubėgo į kitą koridoriausgalą, todėl išsitraukusi durklą atsisukau į mamąir rankos mostu parodžiau, kad lauktų čia. Lėtaiįslinkusi į namą ėjau koridoriumi, dairydamasi į visus kambarius, kol galiausiai išgirdau virtuvėjenukrentant kažką ant žemės. Priėjusi arčiau,tvirčiau suėmiau durklą, išlindau iš už kampo irtuo pat metu kažkas pačiupo mane už rankos. Šiektiek užsimojusi laisva ranka pabandžiau vožtiužpuolikui, bet jis sugavo ir antrą ranką.

– Tokia jauna, o jau ginkluota, – prakalbovyriškas balsas.

– Gyvenimas privertė, – atsakiau, kojasmogdama į vidinę šlaunies pusę, taip užpuolikuiatjungdama kojos raumenį.Priešais mane klūpojo vaikinas, trumpaikirptų plaukų ir, kiek tamsoje įmačiau, rudų akių.– Kas tu? – paklausiau apsidairydama. – Ar tuvienas?Vaikinas nusijuokė. 

– Nemanai, kad jei kažkas būtų su manimi, jaubūtų atėjęs į pagalbą?Vaikinas buvo teisus – tikrai, jei jis būtųsu kažkuo, tai dabar neklūpotų ant žemės. 

– Megan, – išgirdau mamos balsą, sklindantįiš koridoriaus pradžios. – Ar viskas gerai?

– Na, kaip matau, tu ne viena, – pagaliauatsistojęs vaikinas atsirėmė į stalviršį, tuo patmetu mama įėjo į virtuvę. – Labas vakaras, ponia,– pasisveikino užpuolikas.

Mama akimirką pažvelgė į jį ir tada atsisukoį mane.

– Ar viskas gerai? – paklausė ir vėl pažvelgėį vaikiną. – Kas jis?

– Aš – Samuelis, – atsikrenkštė ir išsitiesė. – Betgalite mane vadinti Semu. – prisistatė ir nusišypsojovaikinas.

– Megan, ar tu jį pažįsti? – vėl mama kreipėsiį mane.

– Ne, jis čia jau buvo, kai atėjau, manau,mums reikia eiti, ši vieta jau užimta. 

– Ne, man būtų malonu, jei pasiliktumėte sumanimi, – įsiterpė Semas, metusi piktą žvilgsnį įjį, atsisukau į mamą.

– Gal čia mums būtų saugiau, nei keliautitamsoje? – susimąstė mama ir vėl pažvelgė įvaikiną.

– Aš pritariu tavo sesei, – prabilo Semas.

– Aš – jos mama, – piktai atšovė mama.

– O, Viešpatie, – sumosavusi rankomis išėjauiš virtuvės. Ir priėjusi laukujes duris paskutinįsykį pažvelgiau į lauką.

– Gabrieliau, tikiuosi, tau viskas gerai, –uždariusi po savęs duris vėl nuėjau į virtuvę, kurradę bendrą kalbą šnekučiavosi mama ir, galbūt,naujas bendražygis.