Kritusiųju Rūkas

57 Skyrius

Sėdėdama pikape ir lėtai važiuodama 2-ąja gatve stebėjau miestą, kuris slinko pro mašinos langą. Vietovė buvo be galo niūri ir apleista, aplink miestą plytėjo dykumos ir atrodė lyg Dievo pamirštas kampelis...

Po keliolikos minučių privažiavau vieno aukšto tamsaus smėlio pastatą – angliakasių ligoninę, kurioje, kaip žinojau, viename iš kelių pastatų buvo laikomas mano brolis.

Lėtai išlipusi iš automobilio pažvelgiau dangun, oras buvo ne koks, dangus – apsiniaukęs, nesimatė, kur yra Gebas su kitais. Jutau, kad jie čia, dėl to nesukau galvos ir pajudėjau pagrindinio pastato link. Mane pasitiko du augaloti vyrai, iš poros sparnų supratau, kad tai – angelai, bet nenutuokiau kokie, nes abiejų sparnai buvo juodi it smala.

– Stok, – paliepė vienas, stovintis sukryžiuotomis rankomis ant krūtinės.

– Aš – Megan, – prisistačiau.

– Mes žinom kas tu, Arzonas su Esalu tavęs laukia.

– Noriu, kad jie ateitų čia, – pasakiau baimindamasi, jog mano balsas nedrebėtų ir neišduotų, jog bijau. Jutau, kaip mano kvėpavimas pradėjo dažnėti ir rankos drebėjo. Tačiau bandžiau laikytis ir neišsiduoti.

– Jie niekur neis, – į priekį atsistojo antrasis angelas. – Arba eini su mumis, arba eik iš čia, – nusijuokė. – Bet manau, kad neturi kitos išeities.

– Viskas gerai, – pasigirdo tas pažįstamas ir baisus balsas. Iš už angelų nugarų išlindo dvi poros sparnų ir supratau, kad tai – jis, tai tas padaras, mane užpuolęs ir nudūręs ant Rezervuaro tilto... – Sveika, seniai nesimatėm.

Iš arčiau jis atrodė be galo grėsmingai, platūs pečiai, ilgi, su lig juosmeniu rudi plaukai ir baltos it sniegas akys privertė mane akimirkai nustoti kvėpavus.

– Aš esu čia, – pasakiau bandydama išlikti tvirta.

– Koks nemandagumas, – nusijuokė cherubinas, nežinojau, kuris jis buvo – Arzonas ar Esalas, bet man tai ir nebuvo svarbu, norėjau šią akimirką tik vieno dalyko – pasiimti brolį ir dingti iš čia kiek įmanoma greičiau.

– Noriu pamatyti brolį, – pareiškiau susidėdama rankas ant krūtinės, kad jos nekristų į akis.

– Viskam savas laikas, noriu kad eitum su manimi, – atmetęs plaukus cherubinas nusisuko nuo manęs.

– O jei nesutiksiu? Kas tada? – paklausiau bandydama gaišinti laiką.

– Neturi kitos išeities, – vos jam tai pasakius, vienas iš dviejų angelų greitai mane pačiupo ir suėmęs už burnos nutempė į pastatą. Aplink buvo dulkina ir tamsu, negalėjau nieko įžvelgti, mačiau tik tuos didelius sparnus, einančius priešais mane.

To plane nebuvo, mes apie tai nepagalvojome, Gabrielius ir kiti turbūt nežino, ką daryti, kad tik jie nepultų čia stačia galva, – galvojau bandydama įsiminti kelią, kuriuo mane atvedė.

– Nesimuistyk, – paliepė mane nešantis angelas ir dar stipriau suspaudė savo gniaužtuose.

– Mums ji reikalinga sveika, – atsisukęs pasakė mano užpuolikas. – Žiūrėk, kad nuo jos nenukristų nei vienas plaukas.

– Gerai, Arzonai.