Kritusiųju Rūkas

33 skyrius

Sutarę, kad susitiksime čia kitą dieną, visiketuri – Semas, Gebas, mama ir aš – patraukėmeišėjimo link.

– Megan, – kreipėsi į mane Džošas. – Ar galiutave minutėlei?

Nežinojau, ko jis nori, bet širdyje nujaučiau,ką ketina pasakyti.

– Aš žinau, kad tai – tavo darbas, mačiau,kaip jį nudūrei ir pabėgai, – prabilo jis. – Aš taupadėsiu, bet nemanyk, kad aš pamiršiu.

– Aš nenorėjau, – pralemenau. – Aš tik gyniausi, tai neturėjo nutikti.

– Man nesvarbu, – jis parodė, kad pokalbisbaigtas. – Akis už akį, juk žinai tai, – mirktelėjęsakį, jis nusisuko ir nuėjo, palikdamas mane stovėti.

– Ar viskas gerai? – priėjęs paklausė Semas.

– Ką? 

– Ar viskas kaip turi būti? – pakartojoklausimą.

– Taip, viskas tiesiog super, – prisiverčiaunusišypsoti, tuo pat metu bandydama nuramintisave. – Eime.

Lauke mus pasitiko Jeris su Rasčiu.

– Labas, gražuoli, – tariau šuniui, pakasydamajo mylimiausią vietą. – Sveikas ir tu, – pasisveikinausu Jeriu, bet šiam, rodos, įdomiau buvo visai kaskita.

– Vyručiai, čia – Semas, jis mus priėmė, kaipabėgome iš bažnyčios, – tariau linktelėdama naujojobendražygio pusėn. – Semai, čia – Gabrielius ir Jeris.

Gebas priėjo prie Semo.

– Ačiū, – tarė. – Ačiū, kad ją apsaugojai, –padėkojo Gebas.

– Nėra už ką, – nusišypsojo Semas. – Man buvovienas malonumas, – nusijuokė Semas atsisukęs įmane ir mirktelėjo akį. – Ypač susidoroti su tuoangeliūkščiu.

Mačiau, kaip Gebo veidas persikreipia. 

– Kokiu angelu? – dabar jis kreipėsi į mane.

– Tai buvo tas pats cherubinas, – pasakiauatsistojusi ant kojų.

– Tu jau buvai su juo susidūrusi? – paklausėmanęs Semas.

– Taip, – trumpai atsakiau, nes neketinauaiškinti, kaip po pirmojo susidūrimo su juo išlikaugyva.

Mačiau, kaip Gebas susimąstęs nuėjo prie Jerioir juodu pradėjo apie kažką kalbėtis, tad nusukdamakalbą kreipiausi į Semą.

– Gal žinai, kur galėtume apsistoti?

– Taip, netoliese yra Ramados viešbutis, tengalime pernakvoti, – Semas pasisukęs vakarų pusėnatsisuko į mane. – Eime.

Kurį laiką ėjome tylėdami, mus supo nejaukiatmosfera. Rodos, kiekvienas klajojo savo mintyse, atsiskyręs nuo pasaulio. Mama ėjo šalia Semo, Gebassu Jeriu už jų, o aš ėjau gale kartu su Rasčiu vismąstydama apie Džošo paskutinius žodžius: „Akis užakį, juk žinai tai". Bijojau kad jis nesugalvotųnuskriausti mano artimųjų. Neleisiu to, ginsiujuos, net jei teks paaukoti savo gyvybę.

– Ko tokia susimąsčiusi? – paklausė manęs Semas,privertęs krūptelėti. – Matai, – nusijuokė. – Netnepastebėjai, kaip priėjau.

– Atleisk, mąstau apie brolį, – pamelavau.

– Mes jį ištrauksime iš tų bjaurybių, –palietęs man petį Semas linksmai niuktelėjo. – Odar kai tavo vaikinas tikras bombonešis, tai jiemsnėra jokių prošvaisčių.

Akies krašteliu stebėjau Gabrielių, mačiau,kad jis klausosi.

– Jis – ne mano vaikinas, – pasakiau. 

– O, – numykė Semas ir plačiai nusišypsojo. –Man tuo geriau, – nusijuokė ir nuėjo prie mamos. 

– Kad ir ką tai bereikštų, – sumurmėjau saupo nosimi. 

– Atėjome, – pranešė Samuelis.