Kritusiųju Rūkas

10 Skyrius

Nieko nelaukusi, ji pačiupo mano neštus maišus ir įsivedė mane į namą. Jis buvo jaukus, įėjus iš karto apgaubė šiluma ir naminio maisto kvapas, o burnoje kaip tik prisikaupė seilių, pilvas pradėjo gurgėti tik patvirtindamas, kad esu alkana. Senelis su Eduardu jau sėdėjo prie stalo, ramiai kramsnodami senelės mėsos pyragą ir užgerdami jį ožkos pienu.

– Palikite ir mums, – linksmai tariau pasičiupdama stiklinę ir tuščią lėkštę.

– Nesijaudinkit, galėsit išsikepti daugiau, – prajuko senelis. – Vyrų organizmai svarbesni, juk mes – šeimos galvos, ar ne taip, Eduardai? – linksmai mirktelėjęs broliui, senelis įsidėjo dar vieną gabalėlį.

– Taip, – linksmai sukrykštė broliukas, pradžiugindamas mano širdį. Seniai negirdėjau jo kalbančio, nemačiau laimingo.

Pavalgius pyrago, močiutė nusivedė brolį į kambarį, palikdama mus su seneliu vienus.

– Mege, aš tave pažįstu ir numanau, ką esi sugalvojusi. Tavo vietoje daryčiau tą patį, bet eiti viena tu negali, – prabilo senelis, žiūrėdamas man tiesiai į akis.

– Aš negaliu jo palikti vieno, – nusukau akis, nes negalėjau atlaikyti žvilgsnio.

– Brangute, man skaudu apie tai net pagalvoti, bet gal jo jau nebėra, – negalėdama patikėti tuo, ką jis sako, atsistojau.

– Jis vis dar yra. Kažkur vienui vienas ir išsigandęs, o galbūt sužeistas. Aš jo ten nepaliksiu, – trenkusi durimis išėjau į lauką. Suprantu, kad senelis gal ir teisus, gal Rėjaus jau nebėra, bet negaliu nepabandyti jo surasti, nepabandyti visų įmanomų variantų.

Išėjus į lauką mane pasivijo Rastis.

– Sveikas, drauguži, – pakasiau šuneliui paausį. – Nori eiti kartu?

Rastis suamsėjo ir nusekė paskui mane, link kalnų papėdės. Visada atvykusi pasisvečiuoti patraukdavau į kalnus, užlipusi į viršūnę pasijusdavau įveikusi save ir nugalėjusi pasaulį, krūtinę užpildydavo adrenalinas, o pačioje viršūnėje pasijausdavau taip, lyg čia būtų mano vieta – aukštai virš visų, kažkur tarp debesų.

Ir šį kartą užlipusi pasijutau taip, kaip patį

pirmąjį – kupina ryžto ir jėgų. Visas miestas buvo tarsi ant delno. Prie krašto pribėgęs Rastis sukaukė. Panorau prieiti arčiau krašto. Po kojomis – senelių namų link besileidžiantis šlaitas, todėl gali matyti, kaip močiutė išeina į daržinę, kaip skraido paukščiai aukštai su lig debesimis, tokie laisvi ir grakštūs sukdami ratus padangėje.

– Tikiuosi, nežadi nušokti? – kažkas paklausė.

Krūptelėjusi paslydau ir vos nenukritau nuo krašto, bet tas, kuris mane išgąsdino, pačiupo už liemens ir prisitraukė. Tai buvo Gebas – tas pats praėjusią naktį sutiktas vaikinas. Jis prisitraukė mane dar arčiau, atrodė, kad dalijamės vienu oru, jo akys iš arti atrodė dar nežemiškiau, todėl pajutau, kad galiu jose paskęsti.

Staiga viskas aptemo. Iškart supratau, kad krentu, man pasidarė šalta ir baisu, atrodė, kad taip rituosi jau amžinybę – mane supa vien tamsa, o ir joje esu visiškai viena. Norėjau, kad viskas greičiau baigtųsi – krytis ir baimė, troškau savosios pabaigos. Tačiau išvydau šviesą ir didelius akinamo baltumo sparnus, jie artėjo prie manęs. Trumpam užsimerkusi pajutau susidūrimo smūgį ir supratau, kad viskas – jau vėlu. Tik atsimerkusi vėl stovėjau ant kalno krašto, paslaptingojo vaikino glėbyje.