Kritusiųju Rūkas

39 Skyrius

Nė nepastebėjau, kaip užmigau, jutau tik švelnų Semo petį ir jo apkabinimą.

Ir tada pabudau.

– Kur ji? – išgirdau pažįstamą balsą. – Sakyk, kur ji, arba sulaužysiu visus tavo kaulus.

Jeremielius. Staiga, pramerkusi akis, pašokau ant kojų taip pažadindama ir Semą. Abu susižvalgę puolėme prie durų, bet jos buvo užrakintos ar užremtos.

– Kas čia vyksta? – paklausiau savo bendrakeleivio, bet iš Semo veido supratau, kad jis pats nė nenutuokia.

– Mes čia! – sušukau ir trenkiau delnais į duris. Akimirką nieko neįvyko, bet išgirdę šurmulį prie durų, atsitraukėme nuo jų ir staiga jos tiesiog išskriejo laukan.

– Po galais, – nusikeikė Semas.

– Megan? – pasigirdo mano vardas.

– Jeri, mes čia, – pasakiau, bet tai, ką išvydau

iš už durų, buvo ne mano draugas Jeremielius. Jis atrodė kitaip, jam už nugaros styrojo sparnai ir jis buvo visas kruvinas, aplink matėsi tuzinai lavonų.

– Megan, – išgirdau Gebo balsą už nugaros, staiga atsisukusi pamačiau jį, taip pat visą kruviną, rankoje jis laikė Semo galvą.

– Ką? – negalėjau užbaigti klausimo, jutau, kaip šleikštulys kyla visu kūnu. – Ką jūs padarėte?

Vaikinai iš abiejų pusių ėjo manęs link, palikdami vis mažesnį atstumą.

– Tai, ko negalėjome padaryti nuo pat pradžių, – taręs tai, Gabrielius pačiupo mane už gerklės, bandydama išsivaduoti pradėjau muistytis.

– Megan, – išgirdau, kaip kažkas kreipėsi į mane, bet vis jutau vaikino gniaužtus man ant gerklės. – Megan, – pasikartojo.

Jutau, kaip mano akys pradėjo merktis, širdis rimo.

– Megan! – pramerkusi akis prieš save išvydau Semo veidą, jis atrodė visas kruvinas. – Megan, pabusk.

– Ką? – pakėliau galvą nuo sofos, jutau kaip nuo prakaito sudrėkę marškinėliai šaldė įkaitusį kūną. Apsidairiau, nes nesupratau, kur esanti, vis mačiau kruviną Jeremielių ir mane smaugiantį Gebą.

– Tau kažkas prisisapnavo, sėdėjau sofos gale, kai tu pradėjai mane spardyti, – paaiškino jis.

– Atsiprašau, – nusijuokiau, pagaliau suprasdama, kad visa tai, ką mačiau, buvo tik sapnas, bet kad įsitikinčiau, pakilau ir šiek tiek svaigstančia galva nupėdinau prie durų. Paėmusi už rankenos skaudžiai nurijau seiles ir palenkiau rankenėlę, kuri, kaip mat spragtelėjus širdelei, atidarė duris. Visi sėdintys salėje sužiuro į mane. Staigiai užtrenkusi durimis atsisukau į draugą.

– Kiek laiko mes jau čia?

– Lauke jau beveik prašvito, – apsidairęs pasakė Semas.

– Tuomet mums laikas keliauti, bet pirma noriu pasižiūrėti, ar Gabrielius jau grįžo ir yra sveikas.

Akimirką pastebėjau pyktį Semo akyse.

– Tu jį myli, – susinervinęs pasakė vaikinas.

– Nemanau, kad tau tai turėtų rūpėti, – nustebusi

dėl jo tokio proveržio apsisukau ir pradėjau slinkti laukujų durų link, bet Semas mane pačiupo ir vėl įsisiurbė į lūpas. Šį kartą jo švelnumą pakeitė reiklumas, jis vis bandė priversti mane jam atsakyti, bet jam nespėjus susivokti, atsitraukiau nuo jo ir, užsimojusi iš visų jėgų, skėliau antausį.

– Juk perspėjau to daugiau nedaryti, – piktai pasakiau ir nieko nelaukusi pravėriau duris, išėjau į vyrų pilną salę.

– Megan, palauk.

– Atstok nuo manęs, – nė nebeatsisukdama perėjau visą aikštelę ir išėjusi į gryną orą, saulei nudažant dangų skaidria rausva palva. Įkvėpiau vėsaus oro į plaučius, trumpą sekundę krūtinę nudilgčiojo, bet tai leido tik dar stipriau pasijusti gyvai. Skubiu žingsniu nuėjau į patalpas, kur vakar palikome Jeremielių vieną.