Kritusiųju Rūkas

21 skyrius

Kūrį laiką ėjome tylomis, Gabrielius nešė Rastį ir ėjo šalia manęs, o jo palydovas mums rodė kelią. Nežinau, kiek laiko praėjo nuo to, kai pajudėjome, bet supratau, kad kelionė dar greitai nesibaigs, o mintyse svarsčiau, kaip jie galėtų man padėti surasti brolį. Tačiau nė nenumaniau, kur jis galėtų būti, žinojau tik tiek, kad jį pagrobė angelai.

– Gabrieli, – tyliai tariau. Šis atsisuko klausimą perskaitęs akyse. Šiek tiek užtrukau, nusukdama žvilgsnį nuo jo tamsių, lyg žvaigždėto dangaus, akių. – Ar tu žinai, kur slepiasi cherubinai?

Šis klausimas, rodos, šiek tiek nustebino vaikiną. Jis ramiai sustojo ir atsisuko į mane.

– Ar tu juos žinai? – paklausė žvelgdamas man į akis.

– Mano brolis, buvo su jais susidūręs, manau, kad jis pas juos, – gūžtelėjau pečiais. – Bet nė nenumanau, kur jie galėtų būti. Sakau, gal tu žinai?

– Nagi, eime, – atsisukęs prašneko Jeras. – Ko ten sustojot?

– Ar gali paimti šunį? – paklausė Gebas ir Jeris, atėjęs pagriebė šunį, ir nuėjo tolėliau.

– Jie labai pavojingi, – tyliai sumurmėjo atsisukęs į mane. – Negali prie jų artintis, – piktai pažvelgęs į mane sugriebė už riešo.

– Aš turiu surasti brolį, – atrėžiau bandydama išlaisvinti riešą. – Paleisk, man skauda.

Jis kurį laiką žvelgė man į akis ir tada pažvelgė į savąją ranką, spaudžiančią man riešą.

– Atleisk man, aš nenorėjau, – apgailestaudamas tarstelėjo ir, nuleidęs galvą, prisivijo draugą. Dar kurį laiką pastovėjusi prisivijau vaikinus ir tylėdama sekiau jiems iš paskos. Abu apie kažką šnabždėjosi, bet negalėjau išgirsti, apie ką. Staiga sustojome, priėję keistą namą Flanderso gatvėje. Pastatas iš pažiūros priminė mokyklą, bet viename pastato stogo gale ryškėjo bokšto, primenančio varpinę, siluetas.

– Kur mes? – paklausiau paėjusi priekin vaikinų. – Ar čia bažnyčia?

– O tu vis dėl to protinga, – nusišaipė Jeris.

– Eime, – rimtai paliepęs, Gabrielius patraukė bažnyčios link, bet vos pravėręs duris, staiga atsisuko į draugą ir kažką pasakė greita, nežinoma kalba, jo, aišku, nesupratau, šis nuleidęs Rastį ant žemės, pagriebė mane ir nutempė keliais pastatais tolėliau.

– Kur mane vedi? – paklausiau bandydama ištrūkti, bet jis nereagavo. – Ar tu girdi mane? – sustojau it įbesta.

– Ar gali kada nors patylėti ir nustoti vesti mane iš kantrybės?

– Kodėl manęs taip nemėgsti?

Jeris nuo netikėto mano klausimo net krūptelėjo. – Aš, – sumurmėjo, – nemėgstu tavęs, nes per

tave visa tai, – rankos mostu aprodė aplinką.

– Aš juk sakiau, kad man reikia eiti, neverčiau jūsų dvejų manęs pasiimti, – susiraukusi sukryžiavau

rankas ant krūtinės.

– Ne tai, – susiraukė vaikinas ir staiga mane

prisitraukė. Akimirką žiūrėjo man į akis, lyg kažko laukdamas, o tada netikėtai užčiaupė man burną ranka. Prisitraukęs arčiau prispaudė prie sienos ir palenkė savo galvą prie mano ausies.

– Tyliai, – perspėjo. Tą akimirką pro mus pražygiavo gauja vyrų.