Kritusiųju Rūkas

56 Skyrius

Po kelių valandų pradėjo švisti, tyliai sėdėdama automobilyje bandžiau nuraminti mane užplūdusį nerimą. Nesupratau, dėl ko taip nerimavau, puikiai žinojau – šiandien susigrąžinsiu Rėjų, o Gebo planas pavyks ir visi saugiai parsirasime namo.

– Ar tu pasiruošusi? – paklausė manęs Manakielis.

– Taip, – pamelavau. – Manakieli, – kreipiausi į vaikiną, – jei Paskaras – vizijų angelas, kas jūs?

Angelas akimirką svarstė, ką man atsakyti.

– Aš esu taikos, Afrielė – jaunystės, Jeris – prisikėlimo. Mes visi, angelai, turime kažkokią galią, – dabar puikiai supratau kelis dalykus: kodėl nemiriau ant Rezervuaro tilto, kodėl Afrielė tokia neapsakomai jaunatviška, jog net neįmanoma nusakyti jos tikslaus amžiaus...

– O Gabrielis? – paklausiau pajusdama rausti pradėjusius skruostus.

– Jis – archangelas, – pasakė vaikinas. – Jis mūsų Archangelas...

Negalėjau patikėti tuo, ką išgirdau, nejau jis tikrai buvo aukščiausio rango angelas? Akies krašteliu stebėjau jį vis įsivaizduodama, kaip jis sėdi kokiame soste ar kariaunos priekyje ir veda savo angelus į kovą.

– Ar tau viskas gerai? – pasigirdo Manakielio klausimas.

– Taip žinoma, – sumurmėjau. – Tiesiog jaudinuosi...

– Po kelių minučių galėsime vykti, – prie manęs priėjęs Jeris atsisėdo greta. – Kaip tu?

– Gerai, negaliu nusiraminti, – prisipažinau. – Jaudinuosi dėl brolio, bijau, kad kažkas gali nepavykti.

– Viskas bus gerai, tu – ne viena, o mes tavęs ir tavo brolio tikrai nepaliksime.

Negalėjau suprasti, kas pasikeitė, kad Jeremielis tapo toks geras ir malonus man, juk visą šį laiką jis elgėsi be galo šaltai, lyg per prievartą bandytų su manimi šnekėtis. Tačiau nebandžiau daug apie tai svarstyti, džiaugiausi, kad pagaliau pradėjome sutarti ir tarp manęs ir jo nebėra jokių pykčių.

– Jau laikas, – prie mūsų priėjęs Gabrielius pažvelgė į draugą ir šis susipratęs paliko mus vienus. – Atleisk dėl to, ką pasakiau vakar.

– Viskas gerai, – palenkiau galvą ant vaikino peties, jis alsavo labai ramiai, jutau tai iš jo besikilnojančių pečių ir tai man suteikė stiprybės. – Atleisk dėl to, ką ir aš pati tau prišnekėjau...

– Megan, – tyliai sumurmėjęs vaikinas atsisuko į mane ir ranka kilstelėjo mano smakrą, kad galėtų lengviau pažvelgti man į akis, – myliu tave ir tai svarbiausia, kad ir kas nutiktų, atsimink tai. – Jis lėtai pasilenkė prie manęs ir pabučiavo į lūpas, bučinys buvo švelnus ir be galo trapus, jo lūpos bėgiojo mano lūpomis sukeldamas tiek daug jausmų. Atrodė, kad vaikinas atsisveikina su manimi ir bučiuoja paskutinį kartą.

– Gebai... – tyliai sumurmėjau šiam atsitraukus.