Kritusiųju Rūkas

40 skyrius

– Jeri? – pašaukiau vaikiną vos pravėrusi duris.

– Aš – čia, – išgirdau draugo balsą, sklindant iš vidaus, pravėrusi duris plačiau, leidau ryto šviesai apšviesti kambarį, bet nepamačiau to, ką tikėjausi išvysti po sapno. Viskas buvo taip, kaip buvę.

– Ar Gebas dar negrįžo? – paklausiau įžengdama į kambarį.

– Ne, – susirūpinęs pasakė Jeremielius. – Bet jau turėjo grįžti, – padaręs trupą pertrauką tęsė toliau, – einu jo ieškoti, o tu pasilik čia.

– Ne, – priešgyniavau ir pasekiau vaikiną į lauką. Jeris nieko nebesakęs leido man eiti drauge, bet vos išlindę iš už zoologijos sodo įėjimo ženklo pastebėjome dvi figūras einančias link mūsų.

– Tai – jie, – pasakė Jeris.

Iš rūko išniro Gebas, kartu su juo ėjo mano mama, abu nusikalę, kruvini, bet sveiki, išgirdusi šuns lojimą supratau, kad Rastis taip pat sveikas.

Staiga nugriaudėjo šaižus klyksmas, atrodė, kad viskas vyksta kaip sulėtintame filme. Pastebėjau, kaip link mamos ir Gebo priskrieja kažkoks padaras, dideliais galingais sparnais, kurie, rodos, galėtų vienu mostu sutraiškyti ne vietoje pastatytą automobilį. Mačiau, kaip šalia esantis Jeremielius įsitempia ir kaip trumpą akimirkos dalį mama su Gebu susižvalgo. Tą pačią sekundę iš mano mamos nugaros išniro tie gražūs ir, rodos, trapūs šampaninės spalvos sparnai. Jutau, kaip mano kvėpavimas padažnėja, o širdis pradeda plakti neįtikėtinai greitai, rodos, visai panašu, lyg važinėtumeisi linksmaisiais kalneliais, kurie kasmet atvažiuoja į Denverį.

– Saugok ją! – sušuko mama ir pakilusi aukštai į dangų susikibo su padaru akis į akį. Supratau, jog jai jis per daug stiprus, bet jiems pakilus aukščiau, virš debesų, nieko nebegalėjau įžvelgti.

– Mama! – suklykiau, bet Jeris puolė manęs gaudyti ir pačiupęs už liemens neleido daugiau pajudėti. Žinojau, kad galiu jai trukdyti, kad galiu išblaškyti, bet negalėjau tiesiog stovėti ir žiūrėti, kaip ji viena bando mus apsaugoti.

– Paleisk mane, – paprašiau, jutau, kad skruostais tenkančios ašaros nukrenta vaikinui ant rankos, žinojau, kad taip parodau savo silpnumą, bet juk tai – mano mama. – Prašau, – maldavau.

Viršuje girdėjosi kovos aidai, kurie vis labiau vėrė širdį.

– Eime, – pasakė Jeremielius vesdamasis už rankos tolyn nuo mamos.

– Niekur neisiu, – pasakiau ir atsisukau į vaikiną. – Nė nebandyk manęs kažkur vesti.

Staiga pamačiau link savęs atskriejantį padarą, bet vos jam spėjus prisiartinti tiek, kad galėtų mane sučiupti, iš nežinia kur atsirado mama ir pagriebusi padarui už sparno jį patempė; šis šaižiai nuplyšo nuo jo nugaros, o vėliau, sugriebusi jį už likusio sparno, pakilo aukštai į dangų ir, man nespėjus nė sumirksėti, visu greičiu, kartu besitempiant padarą, ji trenkėsi į šalimais esantį pastatą. Nuo didelio smūgio pastatas neatlaikė ir subyrėjo, paskleisdamas aplink dulkes ir taip palaidodamas mano mamą po visomis betoninėmis sienomis.

Mano kojos nebeatlaikė. Jos nebėra. Daugiau jos nebepamatysiu, niekas negalėjo išgyventi po tokio smūgio, o dar užvirtus tiek tonų betono luitų net angelas būtų miręs. Parklupusi pradėjau kūkčioti balsu. Gebas, priėjęs prie manęs, suėmė mane į glėbį ir leido verkti jam į krūtinę, nieko daugiau nesakydamas.