Kritusiųju Rūkas

Epilogas

Stovėjau lyg suakmenėjusi, lyg kažkas būtų mane laikęs ir neleidęs pajudėti.

- Kas ten? - Vos pasukęs galvą manęs link, paklausė brolis. Jo balsas buvo toks kimus, lyg ilgą laiką būtų šaukęs.

Negalėjau jo tokio matyti. Nenorėjau susitaikyti su tuo, ką tie pabaisos jam padarė. Kaip jie galėjo būti tokie šaltakraujai? Juk viskas tik per mane...

Nebeištvėrusi daugiau nei sekundės nėriau pro duris, bei pro svetainėje sėdėjusius artimuosius.

Vos atsidūrus lauke, mane prisivijo Jeremielius.

- Megan,- kreipėsi.- Palauk.

- Juk tai mano kaltė!- Šaukiau lyg ne savo

balsu, o rankos nuo apėmusio pykčio vis stipriau gniaužėsi į kumščius. Jutau, kaip suspaustos rankos nuo įtampos pabąlo.

- Viskas bus gerai, rasim išeitį,- bandė mane įtikinti draugas.

- O kaip Gebas?- Paklausiau ir nebeištvėrusi parkniubau ant apšalusios, kietos žemės.- Kaip Semas?

- Mes juos rasim,- Jeris priklaupė šalia manęs.- Jau dabar Paskaras su Manakieliu kuria planą,- jis švelniai mane apkabino ir priglaudė prie savęs.- Viskas bus gerai.

Leidausi apglėbiama draugo šilumos, kuri mane ramino ir teikė vilties. Nors ašaros ir riedėjo skruostais, kaitindamos žandus aš tikėjau. Tikėjau, kad rasim būdą kaip pagydyti mano brolį ir išgelbėti draugus.