Kritusiųju Rūkas

58 Skyrius

Štai, kuris jis buvo, bandžiau atsiminti, kaip atrodė antrasis, tačiau negalėjau atkurti tos dienos vaizdų.

Kai priėjome didelį kabinetą, mane nuleido ant žemės, kuri, atrodė, buvo taip toli nuo mano kojų. Kaip bebūtų keista, šis kabinetas šviesus, baltos sienos išlaikiusios savo spindesį, o darbo stalas – švarutėlis. Priešais stovėjo didžiulė knygų lentyna, pilna įvairių spaudinių ir vadovėlių, enciklopedijų, kampe, prie didžiulio, per visą sieną einančio lango stovėjo du odiniai krėslai ir staliukas tarp jų.

– Kodėl mane čia atsivedei? – paklausiau bandydama išpešti kuo daugiau informacijos.

– Ar žinai, kodėl tu, Megan? – paklausė manęs atsisėsdamas į vadovo kėdę. – Ar žinai, dėl ko visa tai vyksta?

– Ne, – prisipažinau.

– Ar tau jis nepasakė teisybės? – Arzonas suėmė savo ilgus plaukus į ranką.

– Ne, – atsakiau trumpai ir aiškiai, supratau,

kur link jis suka, norėjau sužinoti, kodėl aš, bet turėjau kitų reikalų. – Ar galiu pamatyti brolį?

– Na, o tu tikrai užsispyrusi, – cherubinas nusijuokė gergždžiančiu juoku, kuris puikiai derėjo su jo išvaizda... – Bet pirma turiu tau kai ką papasakoti, kas pakeis tavo nuomonę apie visų mylima Gabrielių...

– Man neįdomu, – pamelavau ir supratau, kad visa tai atsispindi mano nukaitusiuose žanduose. – Aš noriu pamatyti brolį, – kartojau savo.

– Su tavimi taip neįdomu, – kaktą pasitrynęs Arzonas pažvelgė į už manęs stovintį angelą.

Staiga pajutau rankas ant nugaros ir smūgį į šonkaulius, pritrūkusi oro sukniubau ir stengiausi atsistoti, bet mane pavijo angelo ranka ir pagriebęs už plaukų jis pabandė mane pastatyti ant kojų. Prisiminiau Jerio pamokas, dėl to suėmusi angelo riešą, įsikibusi pašokau nuo grindinio, ir iš visų jėgų spyriau angelui į krūtinę. Šis nesitikėjo mano puolimo – susvirduliavęs atlaisvino gniaužtus ir pasinaudojusi proga išsilaisvinau iš jo rankos, puoliau nieko nelaukdama, smūgiavau tai kojomis, tai rankomis, vis bandydama išsisukti nuo priešininko smūgių. Staiga mane kažkas sugriebė per liemenį ir tik supratusi, kad esu spąstuose nustojau priešintis, o prieš tai mane puolęs angelas atsistojo į geresnę padėtį, tvojo man į veidą kumščiu ir pajutau, kaip burnoje prisipildė kraujo.

– Klasiška, – nusijuokiau ir išspjoviau kraują. – Ar tėvas labai tavimi didžiuotųsi? – bandžiau dar labiau suerzinti angelą. Ir šis vėl man tvojo.

– Gana, – į visą šį reikalą įsikišo dar vienas cherubinas, kaip supratau, jis buvo Esalas. Pro sutinusias akis mačiau angelą, atėjusį pažiūrėti viso reginio. Jo aš neprisiminiau ant rezervuaro tilto, dėl to man buvo labai keista, kaip toks nekaltai atrodantis vyras galėtų elgtis taip šiurkščiai ir šaltakraujiškai. – Paleiskit ją, – paliepė ir mane laikantis angelas atgniaužė rankas, o aš, neišlaikiusi svorio, nuslydau ant grindų.

.