Kritusiųju Rūkas

44 Skyrius

– Ko tu nori? – paklausiau bandydama nuslėpti drebantį balsą.

– Tu žinai, ko aš noriu, – cherubinas priėjo keliais žingsniais arčiau. – Noriu, kad mirtum, argi daug prašau? – jis šnekėjo žemu, be galo gergždžiančiu balsu ir man nespėjus sumirksėti prilėkė labai arti, kad, rodėsi, kvėpuojam vienu oru. Cherubinas ištiesė ranką ir pirštais prilietė žandą, jo prisilietimas buvo toks šaltas ir šiurkštus, kad atrodė mano kūnu perbėgo elektros srovė, nukratydama visą kūną. – Iš dalies suprantu, dėl ko jis taip pasielgė, tu – daili, – vyras prisilenkė šalia mano veido ir įkvėpė mano kvapo. – Įdomu, labai įdomu, – staigiu judėsiu atsitraukęs padaras išskleidė sparnus.

– Kur mano brolis? – sugebėjau išlementi, bet atsakymo nesulaukiau, nes cherubinas, suplasnojęs sparnais, pakilo ir dingo tarp debesų, palikęs mane vieną bandyti atspėti atsakymą, kurio iš jo paties nesulaukiau.

Iškvėpusi šiek tiek oro, kurį net pati nesuvogdama užgniaužiau savyje, patraukiau ieškoti Gebo ir Jerio, norėdama papasakoti, kas ką tik nutiko. Todėl nė akimirkos nelaukiau ir patraukiau Tropikos atradimo parko link.

Po penkių minučių kelio priėjusi reikiamą parko dalį, pasiekiau pagrindinį pastatą. Jo durys buvo pravertos dėl to nusprendžiau, kad vaikinai ten.

– Laikas jai pasakyti tiesą, – išgirdau Jeremieliaus balsą.

– Negaliu, Jerai, – trumpai atsakęs Gebas nutilo.

– Juk ji ir taip nutuokia, kas mes, geriausia būtų jai pasakyti teisybę.

Iš jų pokalbio supratau, kad jie kalba apie mane, bet nebuvau tuo tikra.

– Megan, – prabilo Gebas. – Ji manęs nekęs, kai viską sužinos, kai sužinos, kad visa tai – mano kaltė.

– Ką sužinosiu? – paklausiau įėjusi. Abu vaikinai sužiuro į mane.

– Kiek laiko jau ten stovėjai? – paklausė manęs Gabrielius.

– Argi tai svarbu? – į jo klausimą atsakiau klausimu. – Ką turėjai omenyje sakydamas, kad tai – tavo kaltė?

Gebui nespėjus nieko atsakyti, lauke pasigirdo šurmulys, kuris privertė mane suklusti.

– Jie turbūt čia, – išgirdau vyrišką balsą ir iš kampo išniro gaujos narys. – Jūsų ieško Džošas, – pasakė vyriškis ir palaukęs, kol mes trys pajudėjome, parodė kelią, kur eiti.

Priėję Roplių pastatą patraukėme vidun. Stebėjau Gabrielių, kuris ėjo šalia, mąsčiau, ką jis galėjo padaryti, kad mano, jog visa, kas vyksta, yra jo kaltė.

– Mes dar pratęsime šį pokalbį, – pasakiau ir patraukiau pirma jo.

Salės viduryje mūsų jau laukė Džošas, o prie jo jau krūvomis gulėjo daugybė kulkinių šautuvų, kulkosvaidžių ir kitos amunicijos.

– Ar tiek užteks? – paklausė vadas žvelgdamas man į akis.

– Reikia daugiau, – vietoj manęs atsakė Gabrielius. – Jie stiprūs, greiti, mums reikia pasiruošti kiek įmanoma stipriau, mums reikia daugiau žmonių.

– Gerai, mes jų galime gauti, bet man įdomu, – trumpai nutilo. – Ką jūs darysite, kad padėtumėte kovoje? – paklausė Džošas.

– Mes turime draugų, kurie greitai atvyks, o jie tikrai moka kautis ir bus gera persvara mūsų pusėje, – už Gabrielių atsakė Jeremielius.

– Tuomet puiku, – pasakė Džošas ir mostelėjo ranka pareikšdamas, kad mes laisvi ir galime eiti.

Iš pastato išėjau pirmoji ir tiesiu taikiniu patraukiau prie ežero, kur ryte buvome drauge su Gabrieliumi, atsisukusi per petį pažvelgiau į vaikiną ir leidau jam suprasti, kad noriu, jog jis eitų drauge.

Ėjau priekyje nieko nesakydama, tik tyliai kvėpavau, stengdamasi nuraminti vis stipriau besidaužančią širdį.

Aš nuo pat pradžių įtariau, kad jis gali būti angelas, kad visi jo atsiradimai nėra atsitiktinumai, kad jis ne šiaip grįždavo iš mūšių su angelais ar kitomis pabaisomis be jokio įdrėskimo. Viskam turėjo būti paaiškinimas ir tikiuosi, kad šįkart jį išgirsiu, nenurimsiu, kol jis nepasakys tiesos. Kai priėjome ežerą, nužingsniavau prie pastato,

kuris stovėjo prie pat ežero kranto ir buvo keliais metrais aukščiau vandens. Užlipusi ant pastato stogo atsistojau vidury aikštelės. Nuo čia matėsi gražus panoraminis vaizdas, galėjau įsivaizduoti, kaip čia būdavo gražu naktį, kai miestą nušviesdavo gausybė žvaigždžių ir namų šviesos.

– Megan, ką mes čia veikiame? – švelniai manęs paklausė Gabrielius.

– Atėjome išsiaiškinti tiesos, – tarstelėjau ir nusisukau į vandenį. – Prie bažnyčios aš tau sakiau, kad jaučiu, jog tu esi vienas iš jų. Ar pameni?

– Žinoma, bet tu klysti, – vaikinas priėjo arčiau manęs ir švelniu judėsiu palietė mano pirštus.

– Aš nemanau, – atsisukusi į vaikiną priėjau arčiau turėklo, kuris vos siekė mano kelius.

– Ką ketini daryti? – paklausė manęs vaikinas, išplėsdamas akis.

– Pažiūrėti, ar tu tikrai nesi tai, kas neigi, – daugiau nieko nebesakiusi greitu judesiu užkėliau abi kojas ant krašto ir pažvelgiau žemyn. – Sugauk mane, – nelaukusi nė sekundės pasvirau ir tyliai vildamasi, kad neklystu, pradėjau smigti žemyn.