Kritusiųju Rūkas

49 Skyrius

Nežinau, kiek laiko praėjo nuo Semo dingimo. Slinko valandos ir su jomis dienos, o jo nebuvo nė kvapo. Vis atidėlioju kelionę ieškoti brolio, nors ir suprantu, kad tai – prasta mintis, nes jam gresia mirtinas pavojus, o ypač vis daugiau laiko praleidžiant su tais Cherubinais. Tačiau negalėjau išeiti be Semo, kad ir kaip bandžiau sau neigti, jis man buvo svarbus ir jo dingimas man rūpėjo lygiai taip pat, kaip ir mano brolio išvadavimas.

– Ar tu jau pasiruošusi? – pasigirdo Jerio balsas už nugaros. Buvome susitarę pratęsti treniruotę, kurią pradėjome prieš savaitę.

– Taip, – prabilau. – Galime pradėti, – pakilusi

nuo suolelio patraukiau atogrąžų rezervuaro link. Atsistoję į kovos pozicijas pažvelgėme vienas kitam į akis, parodydami, jog abu esame pasiruošę ir, lyg davus nebylų leidimą, pradėjome suktis kovos greičiu. Vaikinas, kaip ir kaskart, judėjo

greitai ir grakščiai, rodos, be jokių pastangų. Kiekvienas jo smūgis buvo tikslus ir apskaičiuotas, kiekviena ataka vis skyrėsi nuo ankstesnės, dėl to buvo sunkiau nuspėti, ką jis darys toliau.

– Susikaupk, – paliepė ir aš, nespėjusi sureaguoti, neatlaikiau smūgio ir nuo jo jėgos parkritau ant šaltos ir šerkšnyti pradėjusios žemės. – Jei nesusikaupsi, nieko neišmoksi.

– Pradėkim iš naujo, – paprašiau pakildama nuo žemės. Atsistojusi į gynybos poziciją pradėjau laukti kitos smūgių lavinos. Vaikinas nieko nelaukęs pradėjo smūgiuoti, o aš iš visų jėgų mėginau atlaikyti kiekvieną jo smūgį ir pagaliau pastebėjusi sinchronišką jo smūgių eigą sulaukiau progos ir netikėtai smogiau. Pasimetęs nuo mano smūgio, vaikinas susilaukė mano kumščio tiesiai į žandikaulį.

– Jau seniai reikėjo kažkam tai padaryti, –

mums už nugarų pasigirdo švelnus ir melodingas balsas. Atsisukusi išvydau ilgų kaštoninių plaukų savininkę, o šalia jos stovėjo dar du vaikinai – vienas iš jų buvo stambaus sudėjimo ir skirtingų spalvų akių, o antrasis visiška jo priešingybė – švelnių šviesių plaukų, įrėminančių subtilius vaido bruožus.

– Aferile, – kreipėsi Jeris, pažvelgęs į merginą, stovinčią vos už keleto metrų. – Manakieli, Paskarai, – vaikinai linktelėjo vienas kitam pasisveikindami.

– Jerai! – sukrykštė mergina ir grakščiu judesiu priėjo prie draugo. – Kaip gera tave matyti! – kone suklykusi mergina apsikabino Jeremielių per pečius.

– Man taip pat malonu, – linksmai nusišypsojęs Jeris apglėbė ką tik atvykusią draugę.

– Kas toji mergina, kuriai pirmajai pavyko tau suduoti? – paklaususi Aferilė atsisuko į mane. Niekaip negalėjau nusakyti jos amžiaus, nes kaskart ji atrodė vis kitokia – vyresnė ar jaunesnė.

– Tai – Megan, – pasigirdo atsklindantis Gebo balsas, o jam ištarus mano vardą visi esantys šalia, atrodo, nuščiuvo.

– Malonu pagaliau tave pamatyti gyvai, – nusišypsojęs tarė Paskaras ir nuoširdžiai man nusišypsojo, o Manakielis linktelėjo galva.

– Čia ji? – paklausė Aferilė, akivaizdžiai parodydama, jog jai ši pažintis ne prie širdies.

– Klausykit, žinau, kad per mane jūs visi esate čia ir veikiausiai veiktumėte kažką geresnio, – Gebui prabilus, visi, rodos, užgniaužė kvapą, bet vaikinas, lyg būtų prie tokio dėmesio pratęs, tęsė toliau. – Man reikia jūsų pagalbos išvaduoti Megan brolį.

– Ką? – suprunkštusi angelė paklausė, pasitraukdama nuo tvorelės, į kurią buvo atsirėmusi. – Tu turbūt juokauji?

– Sese, mūsų pareiga – padėti, – prakalbo ir Manekielis. – Jei jis pavojuje ir jam reikia pagalbos, mes privalome jam padėti, dėl to Tėvas mus ir sukūrė.

– Mes jau seniai nebe Tėvo akiratyje, jis mus čia ir atsiuntė. Ir dėl ko? – Aferilė pažvelgė į mane. – Dėl šitos žmogystos.