Kritusiųju Rūkas

15 Skyrius

Gulėjau ant kietos žemės vis dar nesuprasdama, kur esu. Vos pakėlusi sopančią galva, prieš save išvydau Klevo Giraitės rezervuaro vandenį. Prisiminimai grįžo akimirksniu.

Palengva bandžiau atsisėsti, bet galvos skausmas tiesiog žudė, vėl priguliau ant kietos ir nuo rudens šalnos sustingusios žemės. Virš manęs plytintis tamsus dangus – pilnas žvaigždžių – priminė akis, akis žmogaus, vis pasirodančio netikėčiausiu metu, spėjusio pasėti manyje nesuprantamą ilgesį.

Nuvijusi mintis apie vaikiną, dar kurį laiką stebėjau dangų, kaip žvaigždės užgęsta ir įsižiebia naujos, primindamos žmogaus gyvenimą – vieniems išėjus, į pasaulį ateina nauja gyvybė, suteikdama žmonijai šviesesnę ateitį ir tikėjimą, kad viskas bus gerai.

– Gana gulėti, – tariau pati sau, prisiversdama pakilti nuo šaltos žemės. – Reikia pasitikrinti žaizdą ir ją sutvarstyti, – murmėjau, bandydama išsijudinti. Bet pakėlusi marškinėlius dūrio vietoje išvydau lygią odą, kuri tik dar labiau privertė skaudėti galvą, mąstant apie tai, kaip žaizda išnyko.

Nieko nelaukusi pakilau nuo žemės, pažvelgiau tilto pusėn, kur stovėjo mano automobilis. Supratau, kad turiu nusigauti iki jo kuo greičiau, nes dėl kiaurai peršlapusių drabužių galiu susirgti ir dar ilgiau užgaišti ieškodama brolio. Pradėjusi eiti link mašinos, supratau, kad nesu taip arti, kaip maniau iš pradžių, ir nukakti iki ten prireiks keleto minučių. Pagreitinusi žingsnį pasiekiau suniokotą automobilį. Apsidairiau, ištempiau ausis, bet girdėjau tik vėjo gūsius, keliančius rezervuaro vandenį ligi tilto kolonų. Pravėrusi dureles susiradau savo kelionkrepšį ir atsisėdusi į vairuotojo vietą, pabandžiau užvesti automobilį, tyliai maldaudama, kad tik jis veiktų, o kai išgirdau tylų birbesį, nieko nelaukusi pajudėjau link N. Granto gatvės, prie to namo, kur paskutinį kartą regėjau brolį.

Sustojau. Akimirksniu puoliau namo link. Jis buvo visiškai tuščias, tik daiktai vis dar mėtėsi ant šukėmis nuklotų grindų.

– Bent jau manęs neperpūs vėjas, – sarkastiškai burbtelėjau po nosimi vis dar žvelgdama į svetainę. Tikėdamasi, kad name vis dar yra šilto vandens,

nuėjau į vonios kambarį. Atsukusi vandens čiaupą išgirdau garsų šnypštimą, tik po kelių sekundžių pradėjo tekėti karštėjantis vanduo. Nelaukusi nė akimirkos susiradau švarų rankšluostį ir nusirengusi atsistojau po stipria srove.

Vanduo tekėjo mano plaukais, veidu ir nuogu kūnu, šitaip priversdamas įkaitusią odą pašiurpti, nusiraminti. Užsimerkusi regėjau sapno likučius ir vėl viską jutau – širdies paskutinius dūžius, Gebo prisilietimus ir bučinį. Turbūt labiausiai bučinį, nežinau, kodėl aš tai sapnavau, juk tai – netikra: aš niekad nebuvau mirusi, artimieji man būtų pranešę. Pasąmonė tvirtino, kad tai tik sukrėtimo vaizdinys, tačiau širdis tyliai šnabždėjo tai esant teisybę. Žinoma, pasiklioviau protu, nes tai realiausias paaiškinimas, suteikiantis tvirtumo ir tikrumo jausmą. 

Lėtai užsukusi vandenį nusišluosčiau rankšluosčiu veidą ir nuoga atsistojau priešais veidrodį. Pradariusi stalčių, po kriaukle radau žirkles, akimirką į jas žiūrėjau, mąstydama apie tai, kam šeimininkui žirklės vonioje, bet vėl žvilgtelėjusi į priešais pakabintą veidrodį, supratau kam jos reikalingos man. Suėmusi ilgus plaukus į arklio uodegėlę nukirpau juos iki pečių.

– Tai nauja pradžia, – tyliai sau pažadėjau. – Niekas daugiau nenukentės nei nuo angelo, nei nuo gaujos.

Apsivilkusi naujus, švarius drabužius nuėjau į svetainę, kur atsisėdau prieš židinį, suvilgiau adatą su rašalu ir lėtais judesiais pradėjau vedžioti mažas raides, lydimas skausmo. Sukandusi dantis lėtai vežiojau raidę po raidės: „Je ne succomberai pas" – išvertus iš prancūzų kalbos aš nepasiduosiu. Skausmas buvo vos pakeliamas, rodėsi, jog kažkas su buku daiktu bandytų mane pjaustyti, o tuo labiau po tokios dienos: nuo kardo ašmenų, perrėžiančių pilvą, iki kritimo į ledinį vandenį... Pabaigusi savadarbę tatuiruotę ir nuplovusi likusį ant paviršiaus rašalą apvyniojau ją maistine plėvele ir nuėjau į miegamąjį, kur užrėmusi duris atsiguliau į lovą.

– Aš tave surasiu, pažadu, – ištariau ir stebėdama žvaigždėtą dangų palengva panirau į tamsų sapnų pasaulį.