Kritusiųju Rūkas

37 skyrius

– Gerai, bet niekur nedink, mums dar čia nesaugu, – paliepė Jeris. 

– Nė nemanau, – tyliai pamelavau, nes norėjaugrįžti pas mamą ir įsitikinti, kad viskas, kąmačiau, buvo netiesa. 

– Kur eisime? – paklausiau vaikino, kurisdairėsi pravėręs duris.

– Kai Gabrielius duos ženklą, patrauksime užpakaliniu išėjimu laukan ir stengsimės pasprukti nepastebėti, – trumpai papasakojo planą Jeris. –Ar tavo draugai zoologijos sode mus priimtų? 

– Manau, kad taip, bet ar neturėtume palaukti Megan mamos? Negalime jos taip palikti, – griežtai pratarė vaikinas.

– Nesijaudink dėl jos, mums reikia apsaugoti Megan, – ramiai atsakė Jeris.

Negalėjau pakęsti tos minties, kad aš vis atsiduriu visos šios painiavos vidury.

– Eime, – nutraukęs mano minčių giją, Jeris pažvelgė į mane, – judėk Sky.

Iš kur jis žinojo mano pavardę? Niekam jos nesakiau, net Gabrieliui. Tačiau nelaukusi nė akimirkos, pagriebiau vaikino ištiestą ranką ir pasileidau bėgte paskui.

Ištrūkę laukan, skrodėme sodrią tamsą, atrodė,kad visur sklinda rūkas, apimantis visa, kas gyva.Girdėjosi šauksmai, dundesys, lyg griaudėtų dangus,kovos atgarsiai tiesiog pjovė ausis.

– Lekiam prie zoologijos sodo! – priminė Jeremielius. – Neatsilikit!

Nieko neklausdami pasileidome paskui, vis stabtelėdami pasislėpti už mašinos ar namo kampo.

Po kelių minučių išvydome zoologijos sodo ženklą ir šiek tiek sulėtinę greitį, atsisukome pažiūrėti, kas vyksta už mūsų.

Dangus virš viešbučio buvo nusidažęs raudonai,kraujo spalva, atrodė, lyg toje vietoje žaibuoja,bet aš puikiai supratau, kad ten – kovos aidai.

– Palaukite čia, – prabilęs Semas parodė rankaį pastatą už mūsų. – Einu pas juos, pasakysiu, kad mums reikia prisiglausti, – daugiau nieko nesakęs vaikinas patraukė į Roplių pastatą.

Praėjus maždaug penkioms minutėms į patalpą grįžo Semas su Džošu. 

– Jie mus priims, – trumpai taręs Semas nutilo. 

– Bet jūs liksite čia, – tvirtai pasakęs plikis pažvelgė į mane. – Turiu omenyje tavo draugus, Megan. 

Akies krašteliu mačiau, kaip Jeris įsitempė ir norėjo kažką pasakyti, bet aš užbėgau jam užakių.

– Aš irgi liksiu čia, – tariau. 

– Mano būstinė, mano taisyklės, – pasakė žvelgdamas į Jerį. – Arba sutinki, arba slėpkitės,kur norit.

– Mes... – nespėjus Jeriui kažko pasakyti, jį pertraukiau.

– Sutinkam, – metusi piktą žvilgsnį į draugą,priėjau prie jo. 

– Mums reikia jų pagalbos, – tariau. – Prašau,aš jau ir taip netekau mamos, neleisk prarasti ir galimybės surasti brolį.

Vaikinas daugiau nesiginčijo, leido man eiti su vyru, kuris bet kuriuo metu gali man suvaryti durklą į nugarą.

Paskutinį kartą atsisukusi į salės gale stovintį vaikiną, liūdnai nusišypsojau ir linktelėjau galva. Išėjau pasitikti lemties.Drąsiai iškelta galva ėjau, nes žinojau – pati kuriu likimą ir tikrai nebijau kažkokių šūdžių.

Kai tik įėjome į patalpą, kur sėdėjo susirinkę gaujos nariai, visi nuščiuvo.

Salės gale mačiau vyruką, kurį pažeminau visų draugų akivaizdoje. Jis piktai į mane žvelgė, bet man tai nebuvo svarbu.