Kritusiųju Rūkas

26 skyrius

Praėjus keletui valandų nuo neįvykusio bučinio, pagaliau pabudusi mama atėjo į pagrindinę salę, kur aš, Jeris ir Gebas kūrėme Rėjaus išvadavimo planą. – Megan, – tyliai kreipėsi į mane mama.

– Mama, – vos ją pamačiusi pašokau ant kojų ir

priėjau prie jos. – Kaip tu?

Ji netikėjai atsitraukė nuo manęs ir pažvelgė

į Gebą.

– Gabrieliau? – ji kreipėsi į mano draugą,

tačiau vos po akimirkos pakračiusi galvą atsisuko į mane.

– Judu pažįstami? – paklausiau vis žvelgdama tai į ją, tai į Gabrielių. Gebo veide atsispindėjo nuostaba, ilgesys ir skausmas, rodos, akimirką pastebėjau ir pykčio kibirkštį.

– Ne, – tarstelėjo mama, – išgirdau tave taip kreipiantis į jį.

Dar akimirką ji pažvelgė į vaikiną ir pasisuko į mane.

– Ar žinai, kur Rėjus?

– Numanau, – pažvelgiau į draugus ir pridūriau. – Jis pas angelus.

– Tai koks jūsų planas? – ji staigiu judėsiu priėjo prie stalo, kur sėdėjo Jeris ir Gebas. Nuo suolo stryktelėjęs, iš miegų pažadintas Rastis pradėjo urgzti ir loti.

– Rasti, ramiai, – paliepiau šuniui, toks jo elgesys pasirodė keistas, juk jis nepuola ant savų, o mamą jis tikrai pažįsta. – Viskas gerai, bičiuli, – tačiau šuva nenurimo ir pripuolęs prie mamos kibo į kelnių atlapą.

– Kas jam negerai? – piktai paklausė mama, bet jos balsas atrodė pasikeitęs.

– Mama, jis tik neatpažįsta tavęs, nes jau ilgą laiką nematė, – pasakiau pagriebdama Rastį už antkaklio.

Šuva pajutęs mano prisilietimą nurimo ir prigludo šalia mano kojų.

– Tai koks jūsų planas? – dar kartą pakartojo klausimą mama.

Vaikinai trumpai susižvalgė.

– Mes žinome, kur jų buveinė, – prabilo Jeris. – Bent jau numanom, kur ji.

– Tai ko jūs laukiat? – paklausė mama. – Važiuokit ir parveskit jį, o mudvi su Megan palauksim čia.

– Mama, jie nežino, kaip atrodo Rėjus, – įsiterpiau. – Aš turiu vykti su jais.

– Ne! – Ji pačiupo mane už rankos. – Tu liksi su manim, – akimirką jos veidas persikreipė ir aš išsigandau.

– Mama, tu mane gąsdini, – pabandžiau ištraukti ranką, bet ji buvo daug stipresnė. – Mama! – užrikau.

Net nespėjau pastebėti, kaip Gabrieliaus ranka pačiupo mamą.

– Ponia, – ramiu balsu įsiterpė jis ir mama nusuko akis nuo manęs, pažvelgė į jį ir tą minutę jos gniaužtai atsileido, aš pagaliau galėjau ištraukti savo ranką.

– Atsiprašau, Megan, – ji ištiesė ranką į mane, bet Rastis vėl pašokęs ant kojų pradėjo urgzti. Tik šį kartą aš jo neraminau.

Nesupratau, kas jai darosi, bet nuojauta man tyliai galvoje kuždėjo, kad jai kažkas negerai. Pasikeitęs balsas, nuotaikų kaita. Tai, kas jai nutiko, ją kažkaip sukrėtė, privertė pasikeisti.

– Daugiau pakalbėsime apie tai rytoj ryte, – įsiterpė Jeris. – Megan, nueik pamiegoti, ryt galėsime keliauti tavo brolio.

Trumpai luktelėjusi pažvelgiau į Gebą ir

pakilau nuo stalo.

– Iki rytojaus, – atsisveikinau ir nuėjau link

dvivėrių durų, kurios vedė į miegamąsias patalpas. Atsigulusi į lovą žvelgiau į lubas, prisimindama visus dienos įvykius: mamos pasirodymą, Gebo

prisilietimus, mamos isterijas.

Niekaip negalėjau suprasti, kas jai nutiko.

Pasistengusi nustumti mintis į šalį užsimerkiau ir panirau į tamsų sapnų pasaulį, lydimą keistų vaizdų.

Sapnavau, atrodo, viską iš pradžių: angelų nusileidimą, tėvų išvykimą iš namų į darbus, slapstymąsi nuo vieno kampo prie kito, pirmąjį susitikimą su Gabrieliumi, Rėjaus dingimą, kalną, mamą. Viskas sustojo ties ja. Staiga sapnas pasikeitė ir aš atsiradau prie kažkokių nepažįstamų žmonių.

– Prašau, – į vieną iš esančių vyriškių kreipėsi neišpasakyto grožio mergina. Ji turėjo ilgus pelenų spalvos plaukus, buvo skaidriai mėlynų akių, skruostai savaime šiek tiek raustelėję, – aš žinau, kad ji nėra ypatinga, bet aš su ja nuo pat jos gimimo. Ir jai reikia manęs, – toliau maldavo mergina.

– Bet tu nieko neprisiminsi: nei kas esi, nei kuo esi išskirtinė, tu tiesiog palaikysi jos gyvybę, būsi jos siela, – ramiu balsu pratarė šiek tiek žilstelėjęs vyras. – Keliauk, – mostelėjo ranka taip parodydamas, kad pritaria.