Po 20 minučių pasiekėme Džefersono apskritį – čia gyvena seneliai. Vos įsukusi į reikiamą gatvę, mačiau senelių namus. Iš jų kamino palengva kilo dūmų kamuoliai. Tyliai maldavau, kad viduje būtų jie; pastačiau automobilį kieme, netoli išvažiavimo ir, neužgesinusi variklio, pravėriau dureles.
– Būk čia, aš ateisiu tavęs, bet pirma turiu patikrinti, ar seneliai namie, – vos uždariusi dureles paskui save, nuslinkau namų link, o tiesdama ranką prie durklo, slapta tikėjausi, kad jo man neprireiks. Prisiartinus prie laukujų durų mane pasitiko senelių akita – Rastis, vos išvydęs ilgai neregėtą svečią, pribėgo ir, tiesiogine to žodžio prasme, parvertė mane ant žemės, atsisėdo ant krūtinės ir pradėjo laižyti veidą. Širdyje labai apsidžiaugiau, kad jis vis dar gyvas, o dar kartą įsižiebusi viltis, kad seneliai sveiki ir yra čia, privertė širdį plakti greičiau... Šios minties nespėjo pakeisti daug liūdnesnė, nes išgirdau iš daržinės sklindantį pažįstamą balsą.
– Rasti, bičiuli, kur prapuolei, – sėsdamasi stebėjau senelį. Jis rankoje laikė kibirėlį. Atrodė labai užsiėmęs. Visai neskubėdamas pakėlė akis aukštyn ir... pamatė mane. Kibirėlis išsprūdo jam iš rankų, ant žemės išsiliejo vanduo, tačiau senelis į tai nekreipė nė mažiausio dėmesio.
Nieko nelaukdama atsistojau, pribėgau prie senelio ir puoliau jam į glėbį.
– Ak, mano mažyle, – sumurmėjo ir tvirtai mane prispaudė, suteikdamas taip trūkstamą saugumo ir tvirtybės jausmą. Negalėdama susilaikyti pradėjau verkti – kūkčiojau kaip mažas vaikas, o senelis švelniai glostė man plaukus bandydamas nuraminti.
Ilgai stovėjome nejudėdami, kol pagaliau kiek aprimau.
– Ar senelė namie? – paklausiau šluostydamasi ašarotas akis.
– Taip, ji kaip tik turėjo grįžti nuo kalnų papėdės su ožkos pienu. Ar tu viena? Kur tėvai ir broliai?
– Esu su Eduardu, Rėjus dingo vakar vakare, o tėvų nematėme nuo pat visos šios painiavos pradžios, – pasakiau širdyje džiaugdamasi, kad bent seneliai sveiki. – Einu atvesiu Edį, jis laukia mašinoje. Tikiuosi, tu niekur nedingsi, – išsigandusi, kad galiu ir jų netekti, paklausiau paimdama senelį už rankos.
– Žinoma, kad ne, juk čia – mano namai, – šiltai nusišypsojęs, senelis atsisėdo ant suolelio prie laukujų durų.
Kelias akimirkas stovėjau lyg įbesta. Laikiau senelio ranką – niekaip negalėjau prisiversti atgniaužti delno ir eiti tolyn. Tik kai senelis pradėjo į mane keistai žiūrėti, susiėmiau ir nuėjau iki automobilio, pasiimti Edžio.
Jo nėra. Edžio automobilyje nėra! Durys plačiai atvertos, o Edis?
– Edi! – sušukau, bet atsakymo nesulaukiau. – Edi! – klykiau visa gerkle.
Blaškiausi į šalis, žiūrėjau į visas puses, gal išvysiu bent kokias grumtynių užuominas, bet nieko.
– Edi! – vėl šūktelėjau.
Nesulauksi atsako, toliau dairiausi aplink – į kalnus, medžius, net į dangų, o kai pažvelgiau atgal, į kiemą, išvydau Edį su seneliais, visi trys buvo apsikabinę. Nieko nelaukdama surinkau daiktus ir patraukiau namų link. Priėjus arčiau senelė atsistojo ir žengė manęs link.
– Megan, kaip džiaugiuosi, kad tu sveika ir esi čia. Senelis pasakė apie Rėjų ir tėvus. Bet dabar svarbiausi judu su broliuku, jūs čia – saugūs, – kalbėjo senelė.
Ji apkabino ir pabučiavo į kaktą – taip darydama senelė nori parodyti, kad dabar viskuo bus pasirūpinta.
– Eime, namuose turime šilto maisto, pavalgysit, turbūt esate išsekę ir pavargę.
YOU ARE READING
Kritusiųju Rūkas
FantasySeptyniolikmetės Megan gyvenimas pasikeičia, kai jos mieste iš dangaus pradeda kristi angelai. Kartu su dvejais broliais, mergina mėgindama saugiai nusigauti pas senelius, netikėtai yra įtraukiama į paslaptingą ir įvykių kupiną išgyvenimų sūkurį. Ja...