Kritusiųju Rūkas

9 Skyrius

Po 20 minučių pasiekėme Džefersono apskritį – čia gyvena seneliai. Vos įsukusi į reikiamą gatvę, mačiau senelių namus. Iš jų kamino palengva kilo dūmų kamuoliai. Tyliai maldavau, kad viduje būtų jie; pastačiau automobilį kieme, netoli išvažiavimo ir, neužgesinusi variklio, pravėriau dureles.

– Būk čia, aš ateisiu tavęs, bet pirma turiu patikrinti, ar seneliai namie, – vos uždariusi dureles paskui save, nuslinkau namų link, o tiesdama ranką prie durklo, slapta tikėjausi, kad jo man neprireiks. Prisiartinus prie laukujų durų mane pasitiko senelių akita – Rastis, vos išvydęs ilgai neregėtą svečią, pribėgo ir, tiesiogine to žodžio prasme, parvertė mane ant žemės, atsisėdo ant krūtinės ir pradėjo laižyti veidą. Širdyje labai apsidžiaugiau, kad jis vis dar gyvas, o dar kartą įsižiebusi viltis, kad seneliai sveiki ir yra čia, privertė širdį plakti greičiau... Šios minties nespėjo pakeisti daug liūdnesnė, nes išgirdau iš daržinės sklindantį pažįstamą balsą.

– Rasti, bičiuli, kur prapuolei, – sėsdamasi stebėjau senelį. Jis rankoje laikė kibirėlį. Atrodė labai užsiėmęs. Visai neskubėdamas pakėlė akis aukštyn ir... pamatė mane. Kibirėlis išsprūdo jam iš rankų, ant žemės išsiliejo vanduo, tačiau senelis į tai nekreipė nė mažiausio dėmesio.

Nieko nelaukdama atsistojau, pribėgau prie senelio ir puoliau jam į glėbį.

– Ak, mano mažyle, – sumurmėjo ir tvirtai mane prispaudė, suteikdamas taip trūkstamą saugumo ir tvirtybės jausmą. Negalėdama susilaikyti pradėjau verkti – kūkčiojau kaip mažas vaikas, o senelis švelniai glostė man plaukus bandydamas nuraminti.

Ilgai stovėjome nejudėdami, kol pagaliau kiek aprimau.

– Ar senelė namie? – paklausiau šluostydamasi ašarotas akis.

– Taip, ji kaip tik turėjo grįžti nuo kalnų papėdės su ožkos pienu. Ar tu viena? Kur tėvai ir broliai?

– Esu su Eduardu, Rėjus dingo vakar vakare, o tėvų nematėme nuo pat visos šios painiavos pradžios, – pasakiau širdyje džiaugdamasi, kad bent seneliai sveiki. – Einu atvesiu Edį, jis laukia mašinoje. Tikiuosi, tu niekur nedingsi, – išsigandusi, kad galiu ir jų netekti, paklausiau paimdama senelį už rankos.

– Žinoma, kad ne, juk čia – mano namai, – šiltai nusišypsojęs, senelis atsisėdo ant suolelio prie laukujų durų.

Kelias akimirkas stovėjau lyg įbesta. Laikiau senelio ranką – niekaip negalėjau prisiversti atgniaužti delno ir eiti tolyn. Tik kai senelis pradėjo į mane keistai žiūrėti, susiėmiau ir nuėjau iki automobilio, pasiimti Edžio.

Jo nėra. Edžio automobilyje nėra! Durys plačiai atvertos, o Edis?

– Edi! – sušukau, bet atsakymo nesulaukiau. – Edi! – klykiau visa gerkle.

Blaškiausi į šalis, žiūrėjau į visas puses, gal išvysiu bent kokias grumtynių užuominas, bet nieko.

– Edi! – vėl šūktelėjau.

Nesulauksi atsako, toliau dairiausi aplink – į kalnus, medžius, net į dangų, o kai pažvelgiau atgal, į kiemą, išvydau Edį su seneliais, visi trys buvo apsikabinę. Nieko nelaukdama surinkau daiktus ir patraukiau namų link. Priėjus arčiau senelė atsistojo ir žengė manęs link.

– Megan, kaip džiaugiuosi, kad tu sveika ir esi čia. Senelis pasakė apie Rėjų ir tėvus. Bet dabar svarbiausi judu su broliuku, jūs čia – saugūs, – kalbėjo senelė.

Ji apkabino ir pabučiavo į kaktą – taip darydama senelė nori parodyti, kad dabar viskuo bus pasirūpinta.

– Eime, namuose turime šilto maisto, pavalgysit, turbūt esate išsekę ir pavargę.