Kritusiųju Rūkas

35 skyrius

Sapne vėl kritau, kritau žemyn tamsoje, vienuiviena, jutau, kad tai – mano pabaiga, kad tai – visako galas, bet šį kartą nenorėjau, kad tai baigtųsi.Dar ne dabar.

Vos pramerkusi akis, akimirką pasimečiau, kuresanti, bet po kelių sekundžių prisiminiau. Aš esuviešbutyje, šalia manęs miegojo šuva, jo kvėpavimasbuvo ramus ir tolygus. Vadinasi, viskas gerai.

Dar kurį laiką pagulėjusi nusprendžiau, kaddaugiau nebeužmigsiu ir atsargiai pakilusi iš lovosnuėjau prie lango. Lauke švietė pilnatis ir mėnulio šviesa puikiai apšvietė miestą – miestą, kurisatrodė lyg miręs, praradęs savo esybę, savo sielą.Kažkada buvęs judrus, dabar jis atrodė vienišas irniekam nereikalingas.

Mąsčiau, kaip laikosi brolis, ar jis jaučiasitoks pat vienišas kaip ir aš, ar jis tikisi, kad ašateisiu, o svarbiausias klausimas – ar jis gyvas?

– Rėjau, aš ateinu, – pralemenau. – Jau greitai.

Staiga išgirdau beldimą į duris, pasičiupusitampres nuėjau jų atidaryti.

– Atleisk, kad pažadinau, – pasakė Semas.

– Ar kas nutiko? – paklausiau vaikino, atėjusiovidury nakties. 

– Eime, noriu tau kai ką parodyti, – jis,pagriebęs mane už rankos, išsivedė iš kambario.

– Kur mes einame? – susidomėjau. 

– Pamatysi, tau tai patiks, – jis nusišypsojosavo šelmiška šypsena. 

– Semai, mums rytoj anksti keltis, – pradėjausakyti, bet vaikinas mane nutraukė. 

– Tau patiks, – pakartojo ir daugiau niekonesakęs nusitempė mane link zoologijos sodo.

Kai įėjome į teritoriją, jis tyliai nulydėjomane į drugelių paviljoną. Viduje buvo tamsu, betvos jis priėjo prie pirmojo stiklinio aptvaro irpabeldė visa patalpa prašvito. It įvairiaspalvėsšvieselės, pradėjo skraidyti skirtingo dydžiodrugeliai.

– Čia taip... – negalėjau rasti tinkamo žodžioapibūdinti šiam vaizdui. 

– Ypatinga? Nuostabu? – paklausė jis. 

– Ne, ne tai. 

– Stebuklinga?

Atsisukusi į vaikiną pamačiau, kad jis manestebi su švelnia šypsena veide.

– Taip, – pritariau. – Tai – tikras stebuklas,gėris, išlikęs tokiame tamsiame ir blogame pasaulyje.

Ant ištiesto piršto nutūpė drugelis margaissparnais, mąsčiau, kaip jie gali keisti spalvą,jau norėjau jo apie tai paklausti, bet jis, pamatęsmano klausimą akyse, prabilo pirmas.

– Tai dėl šilumos, – paaiškino. – Drugeliaiant savo sparnų turi juodas dėmes, kurios kaupiadienos šviesą, ir tamsoje šiluma skleidžia šviesą. Taip jie gali rasti vienas kitą tamsoje.

– Oho, – nusistebėjau. – Tu tikrai tampasiruošei, – nusijuokiau. 

– Na, kaip čia pasakius, – vaikinas susimąstė,o aš stebėjau, kaip akimis jis gaudo kiekvieną manojudesį. – Bet man pavyko?

– Na, kaip čia pasakius, – pakartojau ir taiprivertė jį nusijuokti.

Tik dabar pastebėjau, kad jis tikrai gražusvaikinas, jo rudos akys puikiai tinka prie plaukųspalvos, o šiek tiek apžėlęs smakras puikiai įrėminotą šypseną. Jis tikrai puikios fizinės būklės,raumeningas, maždaug 180 cm ūgio.

– Ar patinka tai, ką matai? – paklausėišblaškydamas mane. Aš nė nepastebėjau, kaip jispriėjo prie manęs ir nieko nelaukęs pačiupo užsprando, prisitraukęs įsisiurbė į lūpas. Iš pradžiųjis bučiavo švelniai, šiek tiek įsisiautėdamas irvėl nurimdamas. Bet aš taip negalėjau, ne dabar, netada, kai nežinau, ką jaučiu Gabrieliui, kai Rėjusnėra saugus, todėl atsitraukiau ir pažvelgiau jamį akis.

– Daugiau to nedaryk, – perspėjau ir apsisukusiišėjau į vėsią naktį.