Kritusiųju Rūkas

20 Skyrius

Girdėjau, kaip loja Rastis, kaip riaumoja pabaisa, girdėjau stiprius dundesius, lyg griaudėtų griaustinis. Netikėjai išgirdau stiprų dunkstelėjimą į namo sieną ir išgirdau, kaip gailiai suinkščia Rastis.

– Rasti, – tyliai murmėjau, – bičiuli... – mano skruostais ritosi deginančios ašaros.

Akimirką viskas nutilo: dundėjimas, kovos garsai – ir staiga supratau, kad kažkas bando atidaryti duris, kurias buvau užrėmusi komoda. Dar stipriau įsispyrusi į grindis visu svoriu spaudžiausi prie jų, kad padaras negalėtų jų atidaryti. Akimis matavau atstumą nuo savęs iki lango, mąsčiau, kiek laiko užtrukčiau, kol iki jo atsigaučiau.

– Megan, – girgždančiu balsu mane pakvietė pabaisa. – Čia aš, Rėjus, – bandė mane įtikinti, tačiau puikiai supratau, kad jis meluoja, nori pasinaudoti mano silpnybe – troškimu rasti brolį.

– Megan, atidaryk duris. – Dar stipriau suriaumojo pabaisa, priversdama mano raumenis įsitempti. Staiga durys nustojo trankytis, o aš įsiklausiau, kas vyksta už jų, pasukusi galvą išvydau baltą šviesą, besiskverbiančią pro durų akutės skylę ir apšvietusią kone visą kambarį.

– Tu jos neapsaugosi, – sušnypštė pabaisa. – Ją vis tiek suras ir padarys tai, ką tu jau turėjai padaryti seniau, – nieko nelaukusi, pašokau ant kojų ir nubėgau prie lango, pažvelgiau žemyn.

Supratau, kad vis dėlto antras auštas nėra taip žemai, kaip atrodo stovint po langais, o nusileidimas tikrai bus skausmingesnis nei manau. Galbūt atsieisiu tik keliais nubrozdinimais, o blogiausiu atveju susilaužysiu koją, bet bent jau liksiu gyva. Palengva pravėriau langą, girdėjau kitapus durų grumtynių garsus, nieko nelaukdama perkėliau kojas per palangės rėmą, dar kartą pažvelgiau žemyn, o vos atsidarius durims, šokau.

– Megan! – kažkas sušuko užnugary, nespėjus pajusti atstumo nuo palangės iki žemės, mane kažkas sugavo stipriomis ir raumeningomis rankomis.

– Paleisk mane, – nematydama, kas mane laiko, pradėjau muistytis ir kiek įmanydama bandžiau ištrūkti.

– Nesuprantu, ką jis tavyje mato, – tai taręs, žmogysta nutėškė mane žemyn, tiesia į balą. – Pats tvarkykis su ja, – piktai tarstelėjo vaikinas. Pagaliau pažvelgiau į jį – jis pasirodė kažkur labai matytas, bet negalėjau prisiminti, kur.

– Ačiū, Jerai, – už manęs atsklido pažįstamas balsas, kurio nebūčiau su niekuo sumaišiusi. Širdis, neklausydama minčių, pradėjo neapsakomai greitai plakti, tyliai ant savęs niršau, kodėl vos jam atsiradus netoliese mane apima toks jaudulys. – Kaip tu? – paklausė manęs.

Gebas ištiesė ranką į mane, priėmusi jo pagalbą pagaliau atsistojau iš balos, kuri buvo mane apsėmusi.

– Gerai, – atsakiau pernelyg entuziastingai. – Ačiū. Ką tu čia veiki?

– Buvau netoliese, išvydau tą padarą, sėlinantį prie tavęs, o kai nubėgai į namą, supratau, kad šuva tavęs tikrai neapgins.

Šuva.

– Rastis, kur jis? Ką jis jam padarė? – puoliau ieškoti savo narsiojo palydovo. Vos išvydusi sukniubusį siluetą, pribėgau. – Rasti, mažyli, kaip tu? – šuva gailiai suinkštė ir vos kilstelėjo snukutį.

– Jam viskas bus gerai, – švelniai uždėdamas ranką man ant peties pasakė Gabrielius, nejučia ją paėmusi atsistojau ir atsisukusi į jį įsikniaubiau jam į krutinę. Pravirkau.

– Ar gali jam padėti?

– Aš nežinau, – jis švelniai mane apkabino ir stipriau priglaudė prie savęs. Jo glėbyje pasijutau saugi, pajutau viltį, kad viskas bus gerai, kad surasiu brolį ir visi saugiai grįšime namo. Šią akimirką nieko neklausinėjau tiesiog stovėjau įsikniaubusi į Gebo krūtinę ir klausiausi jo neapsakomai ramaus širdies plakimo.

Nežinau, kiek laiko praėjo taip stovint susiglaudus, bet atsitraukėme vienas nuo kito.

– Manau, jau laikas judėti, – mus įspėjo

Gabrieliaus draugas. – Čia vis dar nesaugu.

Gebas atsikrenkštė, atsitraukė nuo manęs ir

pasilenkęs paėmė Rastį į glėbį.

– Nuo šiol tu keliausi su mumis.

– Tu gal juokauji? – sarkastiškai atsikrenkštė

Jeris, tačiau nutilo vos Gebui pažvelgus.

– Aš negaliu su jumis keliauti, – pasakiau. –

Aš turiu surasti brolį.

– Va, matai, jai su mumis nepakeliui, – dar

kartą sumurmėjo vaikinas.

– Jerai, baik. Megan, tu keliausi su mumis ir

taškas.

Nieko netaręs, Gabrielius pakilo ir,

žvilgtelėjęs į savo draugą, patraukė tamsia gatve tolyn nuo namo, kuriame liko gulintis padaras.

– O kaip mano brolis? – sustojau kaip įbesta. – Aš niekur neisiu, kol nepažadėsi man padėti jį surasti.

– Gerai, pažadu, – atsisukęs Gebas švelniai nusišypsojo.

– Taip jau geriau. Tai kur traukiame?

– Į saugią vietą, – atsakė Jeris.

– O kur tokia būtų? – pasmalsavau pribėgusi

arčiau vaikinų.

– O tu gali kada nors patylėti? – šiurkščiai

atsakė vaikinas, bet sulaukęs kumščio į petį nutilo. – Kuo toliau nuo šios vietos.