Kritusiųju Rūkas

42 Skyrius

– Pamatysi, – jis atsisukęs nusišypsojo. Niekaip negalėjau suprasti, kodėl su juo jaučiuosi kitaip, kad, atrodo, visas skausmas tampa lengviau pakeliamas, jaučiuosi saugi ir baimė dingsta. Vos žvilgtelėjus į jį, vaikinas ištiesė savo ranką ir suėmė manąją, tik pajutus jo prisilietimą, kūnu perbėgo šiurpuliai, lyg elektra būtų sukėlusi visus mano matomus ir nematomus plaukelius.

Po kokių penkių minučių priėjome ežerą ir susiradę suolelį, esantį visai šalia vandens, atsisėdome.

– Kaip tu? – nieko nelaukdamas, paklausė Gabrielius.

– Nežinau – atsakiau teisybę. – Aš tiesiog nežinau.

– Manau, tu dabar sukrėsta ir ištikta šoko, – nusukęs žvilgsnį į ežerą aiškino jis.

– Aš nenoriu apie tai kalbėti, – sumurmėjau. – Ji norėjo tave apsaugoti.

– Žinau, – pasakiau ir pažvelgiau į statulą,

esančią mums iš kairės. – Ar galime apie nekalbėti? – dar sykį paprašiau ir atsisukau į jį, vaikinas atrodė kažkoks susimąstęs. – Prašau, Gabrieli.

Akimirką jis žvelgė į vandenį, tada atsisuko į mane, švelniai palietęs žandą, prisitraukė ir pabučiavo į lūpas.

Jo bučinys buvo švelnus ir toks trapus, atrodė, kad jis bijo, jog jei pabučiuos stipriau, aš galiu išnykti ir jis manęs neteks. Ištiesusi ranką uždėjau ją vaikinui ant kaklo ir prisispaudžiau prie savęs. Norėjau jį pajusti, pajusti jo šiltą kūną ir prisilietimą. Šiek tiek įsidrąsinęs vaikinas suėmė mane per liemenį ir užsikėlė ant savęs, ir bučiavo daug aistringiau ir karščiau. Pramerkusi akis pažvelgiau miškelio pusėn ir tai, ką pamačiau, privertė atsitraukti nuo Gebo.

– Rėjau? – sušnabždėjau ir staigiu judėsiu nušokusi nuo vaikino kelių, pradėjau bėgti miškelio link.

– Megan, – kreipėsi į mane vaikinas. – Tai – ne jis.

– Aš jį mačiau, ten tikrai buvo jis, – primygtinai tvirtinau, galbūt mėgindama paguosti save.

– Ateik, – Gebas priėjo man iš už nugaros ir apsikabino. Jutau jo kūno šilumą ir skausmas vėl dingo.

Praėjus keliasdešimčiai minučių, patraukėme atgal į zoologijos sodą, kur reikėjo toliau kurti mano brolio išvadavimo planą ir ruoštis būsimai kovai. Vos tik parėjome, mus pasitiko Jeremielius ir Rastis, šuva pribėgęs prie manęs pašoko ir atsistojo ant užpakalinių kojų.

– Sveikas, drauguži, – pakasiau šuniui paausį. – Kaip tu? – paklausiau ir stipriai apkabinau.

– Išsiaiškinote santykius? – paklausė Jeris.

– Ne tavo reikalas, – atsisukusi pasakiau.

– Oho, kažkas kovingos nuotaikos, – nusišaipė

Jeris.

– Atstok nuo jos, – paliepė Gebas ir kumštelėjo

savo bičiulį.

– Gerai, jau gerai, – nusivaipęs Jeris atsistojo

ir priėjo prie šuns. – Manau, tavo šeimininkei laikas pramokti apsiginti, ar ne taip? – paklausė jis šuns. – Ar supranti, kad jis tavęs nesupranta? –

nusijuokiau, prisiminusi kaip prie bažnyčios jis man pasakė tą patį.

– Ha ha, labai juokinga.

Vaikinas nieko nebesakė, nutilo ir aš atsistojusi pradėjau judėti link Gebo, bet staiga pastebėjau kaip Jeris man užsimoja ir tik akimirką per vėlai ją pastebėjusi negalėjau išvengti smūgio ir ranka trenkė man per nugarą.

– Ką tu darai? – persilenkusi nuo smūgio paklausiau, vos gaudydama orą. Man skaudėjo.

Jaučiausi pritrenkta. Tas kvailys mane puolė.

– Ginkis, – pareiškė Jeremielius ir vėl užsimojęs ruošėsi man trenkti, bet šį kartą jau tikėjausi jo smūgio ir pajutusi vėjo gūsį, išsilenkiau – smūgio išvengiau. Jeremielius vis smūgiavo ir smūgiavo, o

man užteko jėgų tik jo smūgių išvengti, iki tol, kol jis man netrenkė į krūtinę.

– Ar tu visai durnas? – šaukiau gaudydama orą.

– Ar tą patį sakysi ir savo užpuolikams, kai šie tave puls, ir ne taip silpnai, kaip aš? – paklausė Jeris vėl užsimodamas, bet mane sutrikdęs spyrė į kojas, priversdamas parklupti. Jis buvo labai greitas, o jo judesiai labai koordinuoti. Bet jis buvo teisus, jei nemokėsiu gintis, jie mane nužudys nė nespėjus išvaduoti Rėjaus, o tai jau buvo nutikę.

– Gerai, išmokyk mane kautis, – pasakiau ir atsistojusi tvirčiau įsirėmiau kojomis, bet man nespėjus sureaguoti Jeremielius mane puolė, mano, gimnastės, instinktai privertė pasisukti į šoną, taip išvengdama smūgio atsitiesiau ir trenkiau jam į petį. Mačiau vaikino veide atsiradusį šypsnį, bet vėl nespėjus nė atsikvėpti jis puolė mane ir parvertė ant žemės prispausdamas keliu krūtinę.

– Pirmoji pamoka, – pradėjo jis. – Niekada nevėpsok į priešininko mimikas, nes jos tave blaško.

– Kažką praleidau? – pasigirdo Semo balsas.

Jeremielius atsitraukęs nuo manęs ištiesė ranką ir padėjo man atsistoti.

– Nieko, – pasakė Jeris. – Tik tiek, kad Megan gauna į kaulus, – nusijuokė ir nuėjo kažkur į tolį, link Tropikos pažinimo rezervuaro.

– Ar galime pasikalbėti? – paklausė vaikinas nulydėdamas Jeremielių akimis. Trumpai apsidairiusi pastebėjau, kad Gabrielio nebėra. Kažin kur jis?