Kritusiųju Rūkas

47 skyrius

Įėjus į kambarį, kuriame buvo krūvos kažkokių medicinos įrankių, Semas atsisėdo prie stalo ir giliai atsiduso.

– Velnias, kaip skauda, – susiėmęs už pakaušio pažvelgė į mane.

Stebėjau, kaip maža, bet greita srovele per jo dilbį tekėjo raudonas, lyg burgundinis vynas, kraujas ir sustojęs ties marškinių kraštu dingsta, palikdamas vis platėjančią dėmę.

– Leisk, padėsiu, – tarstelėjau ir priėjusi prie stalo pradėjau ieškoti, kuo galėčiau sutvarstyti pakaušį. Radusi sterilaus audinio atplėšiau kelias juosteles. – Ar netinsta?

– Nežinau, tiesiog skauda ir jaučiu kaip tvinkčioja.

Nuėjusi prie kriauklės nusiploviau rankas ir sudrėkinusi atsiplėštą gabalą tvarsčio priėjau prie vaikino, kuris vis labiau atrodė, tuoj praras sąmonę.

– Semai, – kreipiausi. – Papasakok man ką nors, – bandžiau jį prablaškyti, kad neprarastų sąmonės.

– Ką nori išgirsti? – paklausė akies kampučiu žvelgdamas į mane.

– Bet ką, tiesiog kalbėk su manimi, – pasakiau ir priėjusi arčiau, prikišau drėgną medžiagos gabalą prie kruvinos vietos.

– Žinai, – prabilo, bet nutilo, kai prispaudusi tvarstį perbraukiau pro praskeltą vietą. Mačiau, kaip vaikino nugaros raumenys įsitempia ir nejučiomis uždėjau delną ant peties. – Nežinau, kuo tu ypatinga, kad mane taip patraukei, tiesiog, – vėl nutilo, kai dar kartą perbraukiau per žaizdą.

– Atleisk, bet man reikia ją išvalyti.

– Nieko, valyk, aš iškentėsiu, – jutau, kad jį varsto didžiulis skausmas, bet vaikinas buvo stiprus ir tuo man priminė Rėjų. – Kai įėjai į kambarį, supratau, kad tavęs ieškojau visą laiką, tu buvai toji dalis, kurios man trūko, – vaikinas atsiduso ir pajudinęs galvą vėl paleido kraują.

– Man reikės siūti, – pasakiau ir priėjau prie stalo ieškodama reikiamų įrankių. Susiradusi adatą ir siūlų pažvelgiau į vaikiną.

– Viskas gerai, tik gal turime kažko stipraus?

Apsidairiusi aplink radau ant palangės numestą viskio butelį, su lašeliu alkoholio viduje.

– Deja, bet turime tik tiek, – pasakiau ir vaikinas pavartė akis, – bet man jo reikės suvilgyti adatai ir dezinfekuoti žaizdai.

– Padėk man, Dieve, – pasakė ir nusijuokė. – Pirmyn.

Nusivedusi vaikiną ant lovos, gestu parodžiau, jog jam reikia atsigulti ant pilvo. Nesiginčijęs padarė taip, kaip prašomas, bet vos atsigulė vaikinas atsijungė.

– Gal taip ir geriau, – sumurmėjau sau po nosimi. Suvilgiusi atsineštą adatą viskiu, priklaupiau prie vaikino ir, bandydama įsitikinti, ar jis nieko nejus, įžnybiau į ranką, kiek įmanoma stipriau. Jokio atsako. Nieko nebelaukusi ėmiausi darbo, vis perveriant naują siūlę kūnas krustelėdavo, bet Semas nepabusdavo, dėl to siuvimas netruko ilgai. Vos pabaigusi patikrinau pulsą ir įsitikinusi, kad vaikinui viskas gerai, nuėjau nusiplauti rankų, kurios buvo kruvinos.

Atsukusi šiltą vandenį, pradėjau plauti rankas. Nuo jų tekėjo kraujas, vis labiau ir plačiau sklisdamas kriauklėje. Pažvelgusi į veidrodį, jame išvydau ne savo, bet Tailerio veidą ir iš netikėtumo atšokau, nusukau akis į savo rankas, kurios atrodė kruvinesnės, o pasąmonėje išniro mintis, jog tai – Tailerio kraujas, priminimas, kad aš jį nužudžiau. Pradėjau plauti rankas vis intensyviau, bandydama nuplauti kraują, ne savo ir ne Semo, bet vos pažvelgusi į veidrodį jame išvydau savo veidą, o rankos buvo švarios – nė lašelio kraujo, kurio, atrodė, buvo neįmanoma nuplauti.