Kažkur toli girdėjau balsus, supratau kad jie ginčijasi, stengiausi įsiklausyti, tačiau nesupratau nė žodžio, lyg klausyčiausi po vandeniu. Norėjau atmerkti akis, bet jos atrodė lyg švininės. Neištvėrusi pradėjau snausti, supratau, kad priešintis neturiu jėgų.
Sapne aš ir vėl kritau, tamsoje vienui viena, lyg visą amžinybę, tačiau aš jau žinojau, ko tikėtis – angelo baltais sparnais. Vos apie tai pagalvojus jutimai ir vaizdiniai pasikeitė, aš stovėjau viduryje pilnos žmonių gatvės, nesupratau, kas vyksta, kodėl visi buriasi į vieną vietą. Ir aš priėjau arčiau.
Ten buvau aš, be sąmonės gulėjau vidury. Supratau, kad mirštu, nes mačiau kaip paramedikai gaivina suglebusį kūną, bet aš nerodau jokių gyvybės ženklų, paskutinius kartus sutuksėjusi širdis sustojo. Pajutau savyje atsiveriančią tuštumą ir besismelkiančią vienatvę. Nors aplink būrėsi daugybė žmonių, pamačiau du šviesulius, artėjančius minioje, priėjusi arčiau savo kūno priklaupiau tuo pat metu kaip ir du angelai, iš kurių vieną pažinau – tai buvo Gabrielius. Jis lėtai priklaupė prie manęs, paglostė skruostą. Pajutau švelniai slystančius pirštus ant savojo žando, nevalingai priglaudžiau delną toje vietoje, kurią jis glostė. – Jeremieliau, prašau, bent jau pabandyk, –
tyliai sušnabždėjo Gebas.
– Gabrieliau, ar supranti, jog rizikuoji,
ne tik savo, bet ir visų savo pasekėjų likimu, įskaitant ir mano? – paklausė antrasis angelas.
– Jeri, maldauju tavęs, prikelk ją. Tu juk gali, aš tai žinau.
– Žinoma, kad galiu, juk mano tokia pareiga, – tyliai nusukęs žvilgsnį pasakė Jeremielius. Angelas buvo labai išvaizdus, šiek tiek panašus į Gebą, šviesių plaukų, šviesių akių, jo sparnai buvo pelenų spalvos. – Bet prisimink mano žodžius, kai reikės atsakyti už tai, – piktai pasakė angelas ir pridėjęs abi rankas man ant krūtinės ėmė kalbėti kažkokia nesuprantama kalba. Mano krūtinė sušvytėjo po jo delnais. – Padariau viską, ką galiu, dabar jai reikia pačiai grįžti į kūną, – lyg galėdamas mane matyti Jeremielius pažvelgė ten, kur stovėjau.
– Ačiū, – tyliai pasakė Gebas ir švelniai pabučiavo mano, jau kurį laiką mirusias lūpas. Šis jo veiksmas privertė mane sugrįžti į realybę. Ėmiau girdėti aplinką, supratau, kas kalba
kambaryje, kuriame esu, tai buvo tie patys angelai. – Ir vėl? Gebai, ar supranti, kad mes jau ir taip turime daug rūpesčių, o dar šitai? – įsiutęs
paklausė Jeremielius.
– Kas gali būti blogiau nei būti išvarytam iš
rojaus? – sarkastiškai paklausė Gebas.
Po šių žodžių pramerkiau akis ir prieš save
išvydau dangų, pilną žvaigždžių.
ESTÁS LEYENDO
Kritusiųju Rūkas
FantasíaSeptyniolikmetės Megan gyvenimas pasikeičia, kai jos mieste iš dangaus pradeda kristi angelai. Kartu su dvejais broliais, mergina mėgindama saugiai nusigauti pas senelius, netikėtai yra įtraukiama į paslaptingą ir įvykių kupiną išgyvenimų sūkurį. Ja...
