Kritusiųju Rūkas

22 Skyrius

– O žiūrėkit, bičiuliai, ką aptikome, – besijuokdamas prašneko vienas iš gaujos narių. – Drauguži, ką ten turi sau paslėpęs?

– Eikit šalin, ji mano, – šiurkščiai apsisukęs, prispaudė mane nugara, taip užstodamas nuo gaujos. Nežinau, ką jis atsisukęs į juos padarė, bet šie netikėtai jo paklausė ir nuėjo šalin.

– Ką tu jiems pasakei? – nesutvardžiusi smalsumo paklausiau.

– Jerai, Megan, jūs čia? – išgirdę mus šaukiantį

Gebą, patraukėme bažnyčios link. Vaikinas, atsiskyręs nuo manęs, nuėjo prie Gabrieliaus, taip mane palikdamas vieną tamsoje. Vis dar nesuprantu, ką aš tokio blogo padariau ar pasakiau, kad jis taip su manimi elgiasi, bet nuvijusi mintis, pažvelgiau į žvaigždėmis nusėtą dangų. Jis atrodė toks beribis ir gilus, rodos, galėtum ilgai žiūrint ir paskęsti.

– Jis nuostabus, ar ne? – krūptelėjau, kai Gebas priėjo prie manęs.

– Taip, norėčiau mokėti skraidyti ir pasiekti žvaigždę, – nusišypsojusi pažvelgiau į jį. – Kažin koks tai jausmas, skrieti virš visų, aukštai tarp debesų.

– Tai nuostabu ir neapsakoma, – priėjęs arčiau manęs vaikinas prisiglaudė pečiu, šiek tiek mane nustebindamas. – Klausyk, atleisk už tai, kas buvo anksčiau, nenorėjau tavęs įskaudinti.

Vis dar žvelgdama aukštyn, padėjau galvą jam ant peties, nors mūsų ūgiai ir skyrėsi, viršugalviu galėjau pasiekti jo smakrą ir laisvai matyti akis.

– Ar tu su lęšiais? – netikėtai paklausiau, nustebindama pati save.

– Ką? – susigėdęs Gebas atsitraukė nuo manęs.

– Atleisk, – nusijuokiau. – Ar tu nešioji kontaktinius lęšius? – patikslinau savo klausimą.

– Ne, – vaikinas pasikasė pakaušį, parodydamas, kad yra sutrikęs nuo mano tokio netikėto klausimo. – Kodėl klausi?

– Na, jos, – nurijau seilę, – jos atrodo beribės, – parodžiau žvilgsniu į žvaigždėmis nusėtą dangų, – kaip virš mūsų plytintis žvaigždynas.

Gabrielius mane atsuko į save, akimirką stebėjome vienas kitą, tyliai plakant mudviejų širdims ir susijungiant į vieną ritmą. Jis palengva prisilenkė prie manęs suimdamas trumpai kirptus plaukus.

– Man jie patinka, – nusišypsodamas pasakė. – O tau labai tinka.

– Gal tu poetas?

Gebas nusijuokė priversdamas mane nusijuokti kartu. Buvau visai pamiršusi, ką reiškia nuoširdžiai šypsotis ir juoktis. Staiga išgirdau šuns lojimą ir netikėdama savo akimis, priklaupiau pasitikdama atbėgantį šunį.

– Drauguži, tu sveikas! – šuo pribėgęs šoko man į glėbį ir puolė laižyti veidą. – Kaip aš bijojau dėl tavęs.

– Tu juk žinai, kad jis tavęs nesupranta? – nusijuokė Jeris, atsiradęs lyg iš niekur.

Parodžiau didįjį pirštą ir toliau glosčiau savo mažąjį bičiulį. Vaikinai nusijuokė choru ir mane stebėdami, besidžiaugiančią Rasčio gyvybingumu, atsirėmė į bažnyčios sieną.

Palengva aušo, o mes visi trys sėdėjome ant šaligatvio ir pasitikome naują dieną neklausinėdami, tik tyliai dėkodami.