Kritusiųju Rūkas

59 Skyrius

Mąsčiau, kas manęs dar laukia, ir supratau, ką teko ištverti mano broliui, būnant šių padarų rankose. Man taip suskaudo širdį vien pagalvojus...

– Kur tavo draugai? – paklausė manęs cherubinas. – Jie neateis, – atsakiau.

– Nejau jie leido tau eiti vienai? – susidomėjęs

angelas priėjo prie lango ir pažvelgė į pajuosti spėjusį dangų. – Nejau Gabrielius paleido tave vieną? – po šio Esalo klausimo dangumi nuaidėjo griaustinis ir paskui jį visai šalia lango trenkė į žemę žaibas.

– Aš atvykau čia viena, atvykau brolio.

– Žinom, žinom, bet mums reikia kai ko iš tavęs, – vyras padarė pauzę. – Mums reikia, kad atvestum Gabrielį pas mus.

Mano širdis nusirito į kulnus.

– Aš nežinau, kur jis yra, – pamelavau.

– Ji atvyko su juo ir dar keliais angelais, –

pareiškė vienas iš mane mušančių angelų. Mulkis, – pagalvojau.

– Taip, – pripažinau. – Bet jis dingo, ryte pieš man čia atvykstant jo nebebuvo.

– Įdomu, – sumurmėjo Azaras. – Ką su ja darom?

Kambaryje įsitvyrojo tyla ir akimirką mąsčiau, ar jie mane užmuš. Staiga pajutusi smūgį panirau į tamsą. Akliną tamsą, kurioje negalėjau nieko matyti ar girdėti.

§

– Kur ji? – paklausiau Jerio. – Ar matai ją?

– Ne, jos niekur nematyti, – atsakė draugas. Sukome ratus virš ligoninės, bet jos nebuvo nė kvapo. – Mes ją rasime.

– Kaip gali būti toks ramus? – tiesiog siutau dėl savo absurdiškos minties išleisti ją vieną, ką aš sau galvojau, juk buvo kvaila ją paleisti.

– Gebai, – prie manęs priskridusi Afrielė parodė į apačią.

Ten buvo ji, tie bjaurybės ją sugriebė ir nusitempė į vidų.

– Ką dabar darysim? – paklausė Manakielis.

– Jūs skriskit ieškoti Megan brolio ir jį suradę gabenkit jį į jos senelių namus, mes su Jeriu eisime jos ieškoti.

– Bet jų daugiau, – papriekaištavo Afrielė. Mačiau, kad ji nenori palikti mudviejų vienų, bet tai sutvarkyti turiu aš.

– Mes jai pažadėjome išgelbėti jos brolį – tai ir padarysime. Keliaukit.

Mačiau, kaip Afrielė kartu su Manu ir Paskaru leidosi žemyn į visai priešingą pastatą, kur turbūt buvo Megan brolis.

– Koks planas? – išgirdau Jeremieliaus klausimą.

– Nežinau, – atsakiau puikiai suprasdamas, kad neturiu nė žalio supratimo, ką dabar daryti. – Bet turime ją iš ten ištraukti, kad ir kiek tai mums atsieitų.

§

Pramerkusi akis supratau, kad buvau atsijungusi, vis dar esu gyva ir tai gerai, nežinojau, kur mane jie nunešė, bet reikia man iš čia pasprukti, turiu surasti Rėjų ir dingti kaip įmanoma greičiau.

Pakilusi iš vietos pabandžiau apeiti tamsų kambarį ieškodama durų. Kambarys buvo nedidelis, langas iš lauko pusės buvo užkaltas dėl to labai mažai prasiskverbė šviesos. Už lango girdėjosi griaustinis vis dažniau ir labiau garsėjantis. Pabandžiau paklibinti durų rankeną ir jas stumtelti, bet jos buvo sunkios, tikriausiai kažkuo užremtos. Įsispyrusi į grindis iš visų jėgų jas stumtelėjau ir pastebėjau, jog labai skauda šoną, priėjusi prie lango pakėliau savo marškinėlius ir pažvelgiau į sopamą vietą. Ji buvo visa pamėlusi ir matėsi kraujo krešuliai – buvo lūžęs bent vienas šonkaulis.

– Megan! – išgirdau Gebo balsą.

– Aš čia! – atsiliepiau į šauksmą. – Gebai, aš čia!

– Atsitrauk nuo durų, – pasigirdo Jeremieliaus balsas. Vos man atsitraukus, jos staigiu judėsiu išvirto ir krito visu svoriu man prie kojų. Vaikinas netikėtai pribėgęs prie manęs apkabino ir išgirdęs mano aimaną atsitraukė. – Kas tau?

– Man... viskas gerai, kur Rėjus? Ar radote jį? – paklausiau atsitraukusi nuo draugo.